Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Sausį publikavome straipsnį apie Plungianskius, vasarį – apie Cimblerius, kovą – apie Michelį Rolniką, balandį supažindinome su serais Entoniu Šeru ir Ronaldu Harvudu, gegužę – su Isaku Goleriu ir Leila Berg. Šįkart – Levitai.
Didžiuojasi esąs litvakas iš Plungės
1947 metais Pretorijos mieste, Pietų Afrikos Respublikoje, gimęs Maiklas Levitas (Michael Levitt) – visame pasaulyje savo akademiniais pasiekimais žinomas mokslininkas. Pasiekimais, kurių svarba 2013 metais leido jam laimėti reikšmingiausią pasaulyje – Nobelio – premiją chemijos srityje. Šį laimėjimą profesorius pasidalijo su dviem kitais iškiliais mokslininkais – Martinu Karplusu (Martin Karplus) ir Arieliu Varšulu (Ariel Warshul). Lietuvai, Žemaitijai ir Plungei ši asmenybė svarbi ir kitu aspektu – M. Levitas didžiuojasi esąs litvakas iš Plungės.
Tėvai, seneliai, proseneliai
M. Levito tėvas Natanas Levitas gimė Plungėje 1910 metais. Profesoriaus senelis Faivė Jehuda Levitas taip pat gimė Plungėje 1874 metais Notės ir Miros Levitų (mergautinė Miros pavardė – Baruch) šeimoje. Notė Levitas mirė 1901 metais, jo žmona Mira – 1912 metais. Abu jie buvo palaidoti Plungės senosiose žydų kapinėse, vietoje, kur dabar stovi Senamiesčio mokykla.
Liūdnas šių kapinių likimas daug kam žinomas: sovietų valdžia amžinojo poilsio vietoje, kurioje buvo laidojami šimtmečius Plungėje gyvenę žydai, sumanė statyti mokyklą, tad pirmiausia nuvertė žydų kapus žymėjusius akmeninius paminklus. Taigi kapinės buvo sunaikintos, o vietoj jų išaugo mokykla.
Ir tik plungiškio Jakovo Bunkos pastangomis dalelė jo tautiečių atminimo grįžo į šią vietą. J. Bunka kreipėsi į tuometinę valdžią prašydamas leidimo sugrąžinti dar prieš mokyklos statybą į Kaušėnus išgabentus apie šimtą antkapinių paminklų. Tarp jų buvo ir paminklai Notei Levitui bei jo žmonai Mirai. Vieną iš jų – Notės Levito – kažkas nugvelbė, paskui grąžino į vietą, o vėliau jis dingo visam laikui. Miros Baruch-Levitienės paminklas išliko ir dabar yra vienas iš šimto akmenų, stovinčių šalia Senamiesčio mokyklos ir žyminčių senųjų žydų kapinių vietą.
Taigi plungiškiai žydai Notė ir Mira Levitai buvo Nobelio premijos laimėtojo Maiklo Levito proseneliai.
Profesoriaus senelis Faivė Jehuda Levitas buvo jauniausias iš visų Notės ir Miros Levitų sūnų, vedęs kretingiškę Taubę Lipšicaitę. Jiedu turėjo penkis vaikus, iš kurių Natanas (gimęs 1910 m.) – M. Levito tėvas – buvo ketvirtasis.
1913 metais Faivė Jehuda kartu su savo uošve ir sūnėnu Luisu Levitu (mano tėvu) paliko Lietuvą – išplaukė į Angliją, o iš jos laivu „Durham Castle“ – į Pietų Afriką. Faivės Jehudos tikslas buvo vienas – Pietų Afrikoje susirasti darbą ir uždirbti pinigų, kuriuos galėtų nusiųsti Lietuvoje likusiai savo žmonai Taubei ir penkiems vaikams kelionei į Pietų Afriką. Tačiau netrukus viltį į šipulius sudaužė 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, daugeliui metų išskyręs Faivės Jehudos ir Taubės Levitų šeimą. Jie susitiko tik 1922-aisiais Pretorijoje.
Kai atvyko į Pietų Afriką, Maiklo Levito tėvui Natanui buvo 12 metų. Užaugęs jis tapo ryškia asmenybe. Pretorijos universitete studijavo teisę, vėliau vedė imigrantų iš Čekijos dukrą Gertrudą Štern. Jų pirmagimis Maiklas gimė Pretorijoje 1947 metais.
Už pasiekimus – Nobelio premija
Maiklo Levito akademiniai pasiekimai tikrai verti pasididžiavimo. Mokslus jis pradėjo Pretorijos „Sunnyside“ pradinėje mokykloje, vėliau, 1960–1962 metais, mokėsi Pretorijos aukštesniojoje berniukų mokykloje, o 1963-iaisiais ėmė studijuoti taikomąją matematiką Pretorijos universitete. Tik pradėjęs studijas Maiklas kartu su tėvais persikėlė į Angliją, įstojo į Londono karališkąjį koledžą, kuriame 1967 metais su pagyrimu baigė fizikos mokslus.
Tais pačiais 1967-aisiais jis pirmąkart išvyko Izraelį. Iš ten kartu su savo izraeliete žmona, multimedijos menininke Rina vėl grįžo į Angliją, kur kibo į studijas Kembridžo universitete. Anglijoje gimė ir trys Maiklo ir Rinos vaikai.
Nuo 1968-ųjų iki 1972-ųjų Maiklas studijavo biologijos doktorantūrą, o savo žinias įtvirtino dirbdamas molekulinės biologijos laboratorijoje, kur ištobulino kompiuterinę programą, skirtą studijuoti molekulių formavimąsi. Ir tai turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių jo mokslinių darbų.
1979 metais M. Levitas grįžo į Izraelį, kur ėmėsi tyrimų visame pasaulyje garsiame Veicmano mokslų institute (Rechovoto mieste). 1986-aisiais jis pradėjo dėstyti Stanfordo universitete (JAV) ir nuo to laiko gyveno tarp Izraelio ir Kalifornijos. Be to, bičiulystė jį siejo ir su Kembridžo universitetu. Taigi nuo 1980 iki 1987 metų jis dirbo cheminės fizikos profesoriumi Veicmano mokslų institute Izraelyje, po to – struktūrinės biologijos profesoriumi Stanfordo universitete Kalifornijoje.
M. Levito akademinių pasiekimų ir apdovanojimų už juos tiek, kad norint visus išvardyti reikėtų rašyti ne straipsnį laikraščiui, o knygą. Na, o pagrindinis iš jų – 2013-aisiais pelnyta Nobelio premija, kurią profesorius pasidalijo su jau minėtaisiais kolegomis mokslininkais.
Kalbant apie M. Levito asmeninį gyvenimą, reiktų pažymėti, kad jam suteiktos trijų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos ir Izraelio – pilietybės. Liūdna, bet žmonos Rinos jis neteko 2017-ųjų sausį, mirtis ją ištiko labai netikėtai. Ir dar – M. Levitas buvo šeštasis izraelietis, gavęs Nobelio premiją chemijos srityje per pastarąjį dešimtmetį.
2014 metais Rechovoto miesto savivaldybė priėmė sprendimą vieną iš gatvių pavadinti prof. Maiklo Levito vardu, o tai – didžiulė garbė ir ypatingas įvertinimas.
2001-ieji: visa giminė – į Lietuvą
Mudu su žmona Glenda pirmąkart į Lietuvą atvykome 1998 metais. Būtent tada litvakai pamažu pradėjo lankyti 1991 metais nepriklausomybę atgavusią Lietuvą – žemę, kurioje jų šaknys. Mes buvome girdėję apie medžio skulptorių Jakovą Bunką ir apie įstabias bei meniškas jo kurtas skulptūras Kaušėnų miške, kur 1941 metais naciai ir jų kolaborantai nužudė apie 1 800 žydų: vyrų, moterų, vaikų. Tiksliau – visą Plungės žydų bendruomenę. Kai pirmąkart atvykome, plungiškis Eugenijus Bunka, Jakovo Bunkos sūnus, nuvežė mus susitikti su savo tėvu ir mama, su kuriais kartu pirmąkart aplankėme masinę nužudytų žydų kapavietę.
Grįžę į Izraelį, nusprendėme apie savo vizitą į Plungę ir čia patirtus įspūdžius pranešti visai šeimai ir giminei, kuri paplitusi Izraelyje, Pietų Afrikoje, Kanadoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Susidomėjimas buvo didžiulis, o vienas iš pusbrolių, gyvenantis Kanadoje, pasiūlė surengti visos giminės išvyką į Lietuvą ir Plungę. Iš E. Bunkos sužinojome, kad masinei kapavietei ypatingas dėmesys skiriamas kasmet trečiąjį liepos sekmadienį.
2001-aisiais ceremonija buvo ypatinga – sukako 60 metų nuo tos dienos, kai buvo išžudyta visa Plungės žydų bendruomenė. Būtent tada ir organizavome didžiąją išvyką į Plungę. Tikėjomės nedaug – kad būsime tik keletas su Plunge save siejančių Levitų giminės atstovų. Susisiekiau ir su M. Levitu. Paskambinau į namų telefoną, bet man niekas neatsakė, todėl palikau žinutę, kad planuojame atminimo kelionę į Plungę, į miestą, kuriame gimė jo tėvas Natanas ir kuriame buvo išžudytos Levitų šeimos. Po akimirkos sulaukiau Maiklo skambučio iš Kalifornijos. Pasirodo, jis buvo paprašęs kaimynės, kad ši nuolat tikrintų jo skambučius ir apie svarbiausius praneštų. Mano pranešimas jai pasirodė svarbus, tad davė žinią profesoriui, o šis paskambino man ir nedvejodamas pasakė: „Įskaičiuokit ir mane.“ Po keleto minučių jis paskambino dar kartą, prašydamas į sąrašą įtraukti ir žmoną Riną, o galiausiai – dar vienas skambutis: „Abeli, prie mano šeimos pridėk dar mano brolį Džonataną ir mano mamą, kuriai 85 metai.“
Kai jau vykome į Lietuvą, į Plungę, M. Levito šeima buvo aktyvi ir itin susidomėjusi šiuo vizitu. Patį pirmąjį vakarą, kai dar buvome Vilniuje, man teko garbė ir laimė visai giminei pranešti, kad Maiklas yra išrinktas į Anglijos karališkosios visuomenės narius. Į ją patenka tik labiausiai nusipelnę, pirmaujantys britų mokslininkai, ir tai – didžiulė garbė.
Uolus pagalbininkas
Nuo 2001 metų mudu su žmona Glenda buvome aktyvūs Plungėje vykdytuose atminimo ir edukacijos projektuose. O Maiklas visada buvo tarp svarbiausiųjų mūsų pagalbininkų. Pamenu, kai mums reikėjo pagalbos, kreipėmės į M. Levitą ir šis nedvejodamas sutiko pervesti pinigų į Jakovo Bunkos fondą. Kai gavau kvito kopiją, pamaniau, kad įsivėlė klaida, nes aukos suma yra dvigubai didesnė, nei aš prašiau. Nuvykau padėkoti už paramą, o Maiklas pasakė: „Abeli, svarstydamas apie paramą pamaniau, kad turėčiau pervesti daugiau, nei tu manęs prašai. Taip ir padariau.“
Pabaigai – dar viena svarbi detalė – šių metų kovą Maiklo mama Gertruda Levit atšventė itin garbingą 105 metų sukaktį.
Iš anglų kalbos vertė Lina Liūnienė
