Yra posakis – jei nori pažinti žmogų – būtinai su juo pamedžiok. Tuoj pamatysi, ar tai padorus, taktiškas žmogus, ar myli gamtą ir žvėrį.
Ne kartą teko vaikščioti žvėrių takais su Robertu Rekašiumi, o dabar jau ir su jo žmona Regina. Pastebėjau, jog tai – puikūs žmonės, šaunūs medžiotojai.
R. Rekašiaus dar negalima vadinti patyrusiu medžiotoju – tik septyneri metai, kaip nešioja šautuvą. Tačiau per tuos metus jau įgijo solidų patyrimą, sumedžiojęs nemažai žvėrių. Paskutinis jo „džiaugsmelis“ – taurusis elnias. Ne tiek jau daug, ypač jaunesnių medžiotojų, gali pasigirti „paguldę“ girių gražuolį.
R. Rekašius medžioja „Purvaičių“ klube. Tačiau ne kartą svečiavosi „Kontaučių“ klube ir ten tapo medžioklės karaliumi: vienais metais sumedžiojo šerną, o kitais – vėl šerną bei lapę. Šiame klube kasmet į medžioklę pakviečiami miškų savininkai.
Roberto hobis sužavėjo ir žmoną Reginą – šiemet ji tapo medžiotoja. Purvaitiškiai per sezono uždarymą į medžioklę su varovais pakviečia klubo narių moteris. Jos paklampoja po snieguose skendinčius miškus, pamato žvėrių, pasėdi prie medžioklės laužo.
Reginą tai labai sužavėjo ir ji nusprendė pati tapti medžiotoja. Įkalbėti padėjo ir vyras, ir to klubo medžiotojai. Paskui patys „išsigando“, nes pamatė, jog ji – nepėsčia. Bevarovaujant teko ir akivare iki pažastų pasimurdyti, ir šernų būryje atsidurti. Ir nepabūgo, nemetė medžioklės – tik dar didesnis noras atsirado. O per šaudymo į taikinį varžybas ne vieną vyrutį aplenkia.
Metus pabuvo varove, išlaikė egzaminus ir jau kartu su vyru traukia medžioti. Paklausta, ar spėjo patirti kokį medžioklės nuotykį, sakė, kad jai kiekviena medžioklė – nuotykis. „Pabūni gamtoje, pamiršti visus namų rūpesčius, prisižiūri žvėrių. Argi tai ne nuotykis?“ – patikino Regina.
Jos manymu, medžioklė niekada nesibaigs. Tai – pirmas žmogaus amatas. Visada atsiras žvėrių, kurių bus per daug
ir juos teks medžioti.
