Pelaitiškis Kazys Vaičekauskas – žmogus, kurioje galvoje nuolat sukasi naujos idėjos. Ir kokio tik verslo jis nėra išbandęs – vertėsi buitinės technikos remontu, pirmasis Rietave įkūrė taksi paslaugas teikiančią įmonę, įsiveisė šilauogių ūkį. Tačiau labiausiai žmonėms žinoma jo veikla – sulčių spaudimas. Šiuo metu vyras baigia įgyvendinti naują projektą – nuosavoje žemėje Maldučių kaime įrengė ledo areną. Ne tokią, kuri po stogu, bet ne prastesnę – su apšvietimu, rūbine ir… dideliais ateities planais. Nes tai idėja, atėjusi iš tolimos vaikystės, kai „šaibas“ kaimo berniukai ledu varinėjo su lenktomis beržo šakomis, ir vedama didžiulio noro nudžiuginti anūką Vėją, kuris kaip ir senelis žaidžia ledo ritulį.
Sakoma, kad vaikystėje išgyventi jausmai lydi mus visą gyvenimą. Produktyviausiais savo gyvenimo metais, kai kuriame šeimas, auginame vaikus, siekiame karjeros, jas sugebame nustumti tolyn – į antrą planą, o kartais ir visai pamirštame. Bet ateina laikas, kai vaikystė mus pasiveja, kai galvoje sukirba įkyri mintis: kaip būdavo smagu, kaip ir vėl norėčiau…
Noras sugrįžti ant ledo ir dabar jau su profesionalia lazda bei tikromis pačiūžomis ant kojų pastumdyti „šaibą“ K. Vaičekauskui kilo maždaug prieš penkerius metus. Ledo aikštelę anuomet susibūrusiems bendraminčiams atstojo užšalęs Malūno tvenkinys. Nusivalę sniegą vyrai gainiojo ritulį, kol šaltis atlėgo ir gamta ištirpdė ledą.
Bet kabliukas jau buvo užmestas… „Romas Mikalauskas, Virgilijus Ruškys, Kęstutis Norvaišas, Antanas Genčas, Egidijus Kinčius, Vykintas Budreckis, Artūras Srėbalius – buvome tie, kurie pirmieji užkibome. Pakviesti plungiškių prisijungėme prie jų komandos ir dalyvavome Mažųjų miestų lygos ledo ritulio čempionate, vykusiame Mažeikiuose. Pradėjome treniruotis Klaipėdoje, „Akropolio“ ledo arenoje. Kiek ten pavažinėsi, norėjosi žaisti Rietave, bet tvenkinys tai užšaldavo, tai nutirpdavo. Kartą, valant sniegą, ledas įlūžo ir traktoriukas paniro į vandenį. Būtent tada ir pagalvojau, kad reikia susikurti saugesnę žiemos pramogų vietą“, – pasakojo K. Vaičekauskas.
Pirmuosius žingsnius link svajonės žengė 2021 metais. Nuėmęs velėną nuo daugmaž 30 kv. m pievos ploto, išlygino žemę ir užpylė ją vandeniu iš šalia esančio kanalo. 2022 metų žiemą aikštėje jau vyko veiksmas – vakarais ir savaitgaliais čia rinkdavosi ledo ritulį žaidžiantys rietaviškiai. Kazys kvietė ir visus norinčius pačiuožinėti, bet atsako kvietimas nesulaukė – gal dėl to, kad vaikai neįpratę prie žiemos pramogų, o gal dėl to, kad neturi pačiūžų.
Tačiau K. Vaičekausko anūko Vėjo, kuris lanko ledo ritulio mokyklą „Klaipėdos Baltija“, komandos draugai ir treneriai išbandė senelio įrengtą ledo aikštelę. „Buvo labai smagu. Ne tik žaidėme ledo ritulį, bet ir pramogavome – kepėme kepsnius, virėme arbatą. Esu tos komandos sirgalius, visa šeima važiuojame su vaikais kartu į varžybas. Susidraugavome su jų tėvais, treneriais. Tikiuosi, kad Vėjas bus… Jis jau dabar yra geresnis žaidėjas, nei aš kada nors buvau“, – su meile verslininkas pasakojo apie vyriausią jųdviejų su žmona Dalia anūką.
Ir šiemet, vos paspaudė šaltukas, veiksmas Maldučiuose prasidėjo. Susimeistravęs visą reikalingą įrangą Kazys šildė vandenį, pylė jį į aikštelę šaldydamas sluoksnį po sluoksnio, valė sniegą, kad su komandos draugais galėtų čia treniruotis.
Sužinoję apie šalia Rietavo atsiradusią ledo aikštelę ledo ritulio mėgėjai atvažiuoja net iš Skaudvilės, Klaipėdos. Praėjusį savaitgalį buvo daugiau nei 20 žmonių. „Priimame visus. Vieta labai gera – prie pat Žemaičių plento. Aikštelė apšviesta, yra vagonėlis, kuriame galima sušilti ar persirengti. Labai norėčiau, kad ledo rituliu susidomėtų rietaviškiai vaikai. Dabar žaidžiame tik mes, vyresnieji, ir dar karta, kuriai per trisdešimt. Laisvu laiku nuo treniruočių čia galėtų suktis čiuožėjai. Ir dabar kviečiu čiuožinėti mėgstančius rietaviškius nepraleisti progos nemokamai pasimėgauti smagia žiemos pramoga“, – kalbėjo pelaitiškis.
Su K. Vaičekausku apžiūrėjome jo sukurtą ledo areną. Net man, nieko apie tokio objekto įrengimą nenusimanančiam žmogui, suprantama, kad čia ne vien investicijos į pomėgį. „Geras automobilis būtų už tuos pinigus išėjęs… Bet toks jau esu – svarbiausia idėjos. O kad mano telefonas vis dar mygtukinis ir mašina senutėlė – niekis. Turiu nemažų su žiemos pramogomis susijusių planų. Su žmona juokaujame, kad Vėjui įrengėme ledo aikštelę, o mažajai anūkėlei Saulutei reikėtų slidinėjimo trasos. Dabar tik juokaujame, bet kas ten žino…“ – juokėsi vaikystės svajonę žiemos pramogų verslu užsimojęs paversti K. Vaičekauskas.
