Nereikia laukti balandžio 1-osios, kad susidurtume su melagienomis.
Kartais dezinformacija būna paruošta taip, kad nesunku suabejoti, kas tikra, o kas buvo kruopščiai sukurta. Ta abejonė ir yra žvalgybų, specialiųjų tarnybų tikslas.
Jei nors vieno žmogaus pasitikėjimo pagrindas savo valstybe, tauta ima byrėti – melagiai jau laimėjo. Dažniausiai jie taiko ten, kur skauda, pikta, jautru…
Apie dezinformacijos veikimo principą, melagienas bei patį geriausią būdą jas atskirti nuo tiesos kalbamės su žurnalistu, redaktoriumi, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu VALATKA.
– Ko siekia „dezinformatoriai“?
– Pirmiausia dėl sąvokos. Žodis gal ir skamba gražiai, bet netinka, kai kalbame apie dezinformacijos kūrimą ir įmetimą, prakišimą. Dezinformacija – žvalgybų ir kitų specialiųjų tarnybų virtuvės produktas.
Plačiąja prasme dezinformacija siekiama pakenkti tiems, prieš kuriuos rengiama ataka, – sukelti paniką valstybėje, diskredituoti jos lyderius ir visuomenės veikėjus, įvaryti nevisavertiškumo kompleksą visai tautai ar jos daliai, sukelti nepasitikėjimą demokratiškai išrinkta valdžia, apskritai demokratija, paruošti dirvą invazijai. Gali būti paruošiamoji dezinformacija – įžanga į didesnę, platesnę informacinę ataką.
Ne visada įmanoma pamatyti pagrindinį dezinformacijos įmetimo tikslą. Kartais tai išryškėja po daug metų. Galiu tik pasakyti, kad specialiosios tarnybos, prakišinėdamos dezinformaciją, nėra maksimalistės.
Nesiekia aukos nugalėti iškart, vienu smūgiu. Joms tinka bet koks ardomojo poveikio procentas. Kartais tiesiog numetamas bandymas – o gal suveiks, gal prilips? Kad įsiėstų į drabužius kaip supuvusios silkės kvapas.
Klasikinis atvejis – Vytauto Landsbergio „vila Šveicarijoje“. Praėjo daugiau kaip 30 metų, kai KGB paleido šitą nesąmonę, o koks trečdalis Lietuvos ir dabar dar, ko gero, tiki, kad Landsbergis už valdiškus pinigus įsigijo vilą, nors iki šiol nėra paskelbtos nė vienos nei tos vilos, nei paties Landsbergio joje nuotraukos. Šiais laikais, kai adatos šieno kupetoje nuotrauką galima padaryti! Priešingai nei, tarkim, Putino rūmų už milijardą eurų Gelendžike, iš kur yra ir šimtai nuotraukų, ir vaizdo įrašas.
Tas metodas ir vadinamas „supuvusios silkės“ metodu. KGB visai nebuvo svarbu, ar lietuviai ta nesąmone patikės. Užteko paties Landsbergio ir jo partijos neigimo, kad tas klausimas vilktųsi iš paskos visur, kur jis pasirodo. Kad įsiėstų į drabužius kaip supuvusios silkės kvapas.
– Kaip paprastam piliečiui atskirti melagieną nuo tiesos, kai jos tarsi persipina tarpusavyje?
– Nėra nei nepaprastų, nei paprastų piliečių. Juolab kai kalbame apie atsparumą dezinformacijai. Dešimtys Seimo narių patiki dezinformacija, ją platina. Kaip ir mokslininkai, rašytojai, gydytojai.
Vaistas paprastas – Dievas mums davė galvą ir smegenis ne tam, kad tik ausimis karpytume ir patikėtume viskuo, kas mums ant tų ausų kabinama. Jei jau kalbame apie melagienas ir atsparumą joms, tai pasakysiu bjauriai: šūdas lengviausiai sukraunamas toje kramėje (taip žemaičiai vadina galvą), kurioje vietoj smegenų – tuštuma.
Kaip žinoma, gamta tuštumos nemėgsta. Galvok, ir viskas bus gerai. Klausk, kodėl viskas čia taip žavingai sutampa, kad net saldu. Paprastai gyvenimas yra kampuotas, niekas nebūna visiškai susiję, loginiais ryšiais sukabinta. O melagienos – labai apvalios, nugludintos, kiekvienas dalykėlis jose labai logiškai supintas su kitais, visur logiška seka, kuri paremta „autoritetais“, o svarbiausias statymas – ant tų dalykų, kurių žmonės nemėgsta.
Pavyzdžiui, dauguma žmonių nemėgsta protingesnių už save, vadina juos arogantiškais. Telieka ką nors negero apie protingą politiką, žurnalistą pasakyti, ir jau pusė Lietuvos linguoja galvą: „Ar aš nesakiau, kad jis šmikis?“
– Kodėl žmonės yra linkę patikėti dezinformacija? Joje randa komfortabilumą?
– O kodėl balandžio pirmą galima lengvai, daug negalvojant kaip, išdurti bet kurį kaimyną, bendradarbį? Smegenys yra tingiausia mūsų kūno vieta. Greičiausia, bet ir tingiausia. Mūsų smegenys dažniausiai miega pokaičio.
Dauguma žmonių smegenimis naudojasi rečiau nei dantų šepetėliu ir muilu. Net, regis, išsilavinę žmonės dažnai su aplombu sako: „Aš turiu diplomą.“ Bet nėra diplomo nuo kvailumo. Jei niekuo asmeniškai nesidomi, neskaitai knygų ir naujienų, tave galima išdurti tris kartus dienoj prieš valgį, o panorėjus – dar ir po valgio.
Dezinformacijos kūrėjai tai žino. Vienintelis sunkesnis jų darbo momentas – pataikyti į tokio suaugusio kūdikėlio jausmus, ypač piktumus, neapykantą, išnaudoti tokių žmonių nuostatą, kad ne jie kalti dėl savo gyvenimo nesėkmių, o tik valdžia, dar žiniasklaida, Landsbergis, Kubilius… Technikos reikalas tokiam išvirti makaronų.
– Žurnalistai vadovaujasi fraze „Tebūnie išgirsta ir kita pusė“. Ar karo kontekste reikia ją girdėti?
– Visada reikia išklausyti ir kitą pusę, ir dar trečiąją – ekspertų, protingų žmonių paklausti, kuri pusė teisi, kuri nelabai. Bet būtina nepamiršti, kad melas nėra kita pusė. Melagis nėra kita pusė. Melagis yra užribyje, nuošalėje, jis nesiskaito.
Aštuntas Dievo įsakymas ką sako? Nekalbėk netiesos. Aš dar pridurčiau – ir neplatink netiesos. Neplatink melo. Tai mirtina nuodėmė.
– Kokie dezinformacijos naratyvai paskutiniu metu dominuoja medijose?
– Norėjot pasakyti – pastaruoju? Paskutinis metas reikštų, kad pasaulis bus sunaikintas. Nebus sunaikintas pasaulis. Tiesa kada nors nugalės. Iš principo. Bet taip, šiuo metu daug dezinformacijos – kad Rusija kariauja ne su Ukraina, o su NATO, kad dėl visko kalta Amerika, kad dėl elektros ir šilumos didžiulių kainų kalta Šimonytė ir konservatoriai, o ne Putinas, kad Rusija nori derėtis su Ukraina, kad ukrainiečiai patys šaudo į savo miestus.
Labai daug melo. Kiekvienas, kuris skaito šitą interviu, šiandien iš darbo, mokyklos, gatvės, „Youtube“ ir šiaip interneto, patys to nejausdami, parsinešė porą maktingų maišų melų, prie kurių skleidimo prikišo nagus rusai ir jų pasubinotai, kurių, deja, yra ir Žemaitijoje.
– Kokį efektyviausią būdą informacijai patikrinti galėtumėte pasiūlyti?
– Nėra stebuklingos tabletės nei nuo vėžio, nei nuo Rusijos dezinformacijos, kuri taip pat yra vėžys, veikia kaip vėžys.
Tuoj po atgautos Nepriklausomybės turėjau stažuotę Viskonsino universitete, kurią man ir dar keliems jauniems istorikams bei filosofams fundijo lietuvių kilmės JAV ūkininkas Kęstutis Alksninis – KayAndrus.
Po stažuotės pasikvietė į savo fermą. Savaitę vakarais su juo ragaudavom vyną, net naktinėdavome. Aš, kaip kaimietis, ūkininko vaikas, vis bandžiau išklausti jo, kaip jis su vienu samdytu vyru sugeba lengvai apdirbti 2 500 ha žemės, auginti kelis šimtus mėsinių galvijų ir dar turi laiko visokiems prajovams. Lietuvoje anuomet tokio dydžio kolchozai buvo, juose šimtai žmonių dirbo. Tai kiekvieną kartą Kay įsikarščiavęs man šaukdavo tą patį: „Rimas, reikia dirbti galva, aš tau sakau, kad galva reikia dirbti visada!“
Galiu tik pakartoti Kay žodžius: ponios ir ponai, reikia dirbti galva. Naudokite kramę pagal paskirtį.
Nuotr. iš asmeninio archyvo