Prasidėjus karui Ukrainoje daugelis pagal savo galimybes stengėsi padėti nuo jo baisumų bėgantiems žmonėms.
Vieni aukojo pinigų, daiktų ir drabužių, kiti pagelbėjo savanoriaudami, treti pasiryžo į savo namus įsileisti visiškai nepažįstamus žmones. Tokį sprendimą priėmė ir mažeikiškės Justinos Juciūtės-Jonušės šeima.
Ilgai nesvarstė
Justina pasakojo: praėjus porai dienų, kai prasidėjo karas, atslūgus pirminiam šokui, kuomet negalėjo ir nenorėjo patikėti tuo, kas vyksta, su vyru ėmė svarstyti, kaip dar, be finansinių aukų paramą Ukrainai renkančioms organizacijoms, jie gali padėti nuo karo Ukrainoje kenčiantiems žmonėms.
„Televizijoje pasirodžius organizacijos „Stiprūs kartu“ kvietimui suteikti karo pabėgėliams būstą, nebeturėjome abejonių ir be diskusijų užsiregistravome“, – pasakojo mažeikiškė. Anot jos, registracijos forma – itin paprasta ir nesudėtinga, jai užpildyti pakako vos poros minučių.
Mažeikiškė pažymėjo, kad tuo metu buvo bebaigianti statyti namą, bet vis dar gyveno bute. Tad su vyru sutarė: jei organizacija kreipsis, jie persikels į nevisiškai užbaigtą, tačiau gyventi tinkamą namą, o butą užleis Ukrainos karo pabėgėliams.
Suteikė prieglobstį keturiems asmenims
Iki susitikimo su ukrainiečiais Justina su vyru mažai žinojo apie atvykstančius asmenis.
„Žinojome tik jų pavardes, amžių, iš kur atvyko ir dar keletą detalių“, – teigė ji, papildydama, kad organizacijoje „Stiprūs kartu“ dirbantys savanoriai buvo labai malonūs, paslaugūs ir dėmesingi.
„Pas mus kiek daugiau nei šešis mėnesius gyveno dvi moterys. Viena atvyko su 14 metų sūnumi, antroji – su 18 metų dukra“, – sakė mažeikiškė.
Būstą sutvarkė per vieną dieną
Justina pasakojo, kad sudėtingiausia buvo viską apgalvoti ir užtikrinti visapusiškai aprūpintą buitį, kad atvykusiems asmenims netrūktų reikalingiausių daiktų.
„Čia man beveik užteko artimųjų pagalbos. Ir taip per vieną dieną butą paverčiau tokiu būstu, kuriame keturi žmonės galėtų visavertiškai ir kokybiškai gyventi“, – sakė mažeikiškė.
Iš žiniasklaidoje viešinamų pavyzdžių ji nujautė, kad ukrainiečiai atvyks su itin mažu kiekiu asmeninių daiktų, tad reikėjo pagalvoti apie įvairiausias, iš pirmo žvilgsnio galbūt ir nereikšmingas detales.
Moteris pripažino, kad tuo metu tai atrodė gan maloni užduotis, padėjusi bent kuriam laikui nukreipti savo dėmesį nuo masinės tragedijos ir susikoncentruoti ties atvykstančių žmonių gerove. Ir pridūrė: „Tiek, kiek tai galima vadinti gerove tokiame kontekste.“
Kalbos barjeras nesutrukdė
Nuo šalies sienos iki Justinos šeimos buto ukrainiečius atvežė savanoris iš Mažeikių.
„Pirmasis susitikimas buvo nejaukus. Žmonės atvyko pavargę, po daug dienų trukusios kelionės. Manau, jie labiausiai norėjo išsimiegoti, tad mes su vyru viską greitai aprodėme ir palikome juos atsikvėpti“, – prisiminė mažeikiškė.
Kai pabandai įsivaizduoti save jų vietoje…
Nemažai lietuvių vis dar dvejoja, ar įsileisti karo pabėgėlius į savo namus. Jie bijo, kad turės ukrainiečius visiškai išlaikyti, o praėjus kuriam laikui negalės jų mandagiai „išprašyti“.
Pasak Justinos, priimti nuo karo bėgančius žmones mažeikiškius greičiausiai atgraso nežinomybė. Tačiau finansiškai jų išlaikyti nereikia, valstybė jiems skiria mėnesines išmokas ir maisto davinius.
„Priimti nuo karo bėgančius žmones galima be išankstinio nusiteikimo, tačiau vis tik pasirūpinant ir savo saugumu kad nekiltų papildomų rūpesčių. Mes iš pradžių sudarėme trijų mėnesių terminuotą sutartį, po to ją pratęsėme dar trims mėnesiams“, – pasakojo J. Juciūtė-Jonušė.
Ji akcentavo, kad sutarties pavyzdžio pačiam ieškoti nereikia – sutartį parengė ir ją pateikė organizacija „Stiprūs kartu“.
Mažeikiškė neslėpė: visos dvejonės dėl prieglobsčio suteikimo ukrainiečiams išsisklaido, kai pabandai įsivaizduoti save jų vietoje.
Nuotr. iš freepik.com
Agentūros REUTER nuotr.
