Artėja Tarptautinė mokytojų diena. Baigusieji mokyklas, mintimis grįžta prie gerų ir gal nelabai gerų mokytojų, besimokantieji vertina savuosius… „Aš tikrai negalėčiau būti mokytoju“, – tenka išgirsti kalbant. Tačiau yra žmonių, kurie gali, nori ir moka auklėti, ugdyti ir mokyti jaunas besiformuojančias asmenybes. Viena iš tokių – Kristina Duobaitė, naujoji Plungės „Saulės“ gimnazijos psichologė. Tad artėjančios šventės proga ją ir kalbinome.
– Papasakokite apie save.
– Į Plungę važinėju iš Skuodo, bet nesu žemaitė. Baigiau Lietuvos kūno kultūros akademiją. Pasirinkau sporto edukologijos fakultetą, studijavau sporto psichologiją. Turiu magistro laipsnį. Savo vaikų kol kas neauginu, tik svetimus auklėju (juokiasi). Turiu brolį ir sesę. Pagal zodiako ženklą esu Avinas. Niekada nesėdžiu vietoje, optimistė, ryžtinga. Mėgstu gaminti maistą, vairuoju beveik visas transporto priemones, išskyrus kombainą (juokiasi). Piešiu, dainuoju.
– Ar ne per daug vienam žmogui, kaip viską suspėjate?
– Visada buvau aktyvi, net pravardę turiu su tuo susijusią. Bet tikrai nepasakysiu, kokia ji (juokiasi). Tiesa, baigusi vidurinę, buvau truputį persimokiusi, tad gavau rekomendaciją metelius pailsėti. Aš puikiai išnaudojau tas priverstines atostogas. Tą laiką gyvenau Vokietijoje, mokiausi kalbos, pažinau šalį, kultūrą, žmones. Žodžiu, praturtėjau vidumi.
– Esate nenustygstanti vietoje, kuo vaikystėje svajojote būti užaugusi? Kada susimąstėte apie psichologiją?
– Tėvai niekada nerakino pažinimo durų. Leido išbandyti viską. Norėjau dainuoti – dainavau, norėjau vaidinti – vaidinau… Tačiau aš žinojau, koks yra geras ar blogas poelgis, kas yra pasekmė. Negaliu pasakyti, kada pradėjau domėtis psichologija. Bet dar vaikystėje kildavo noras viską išsiaiškinti plačiau, nei gauta informacija. Buvau tiesiog smalsi. Labai džiaugiuosi, kad iš dviejų skirtingų žmonių pavyko toks suderintas „kūrinys“ (juokiasi).
– Ar yra dalykų, kurių bijote?
– Net nežinau, ko gero, labiau nerimauju dėl to, ar metams lekiant vis dar sugebėsiu su jaunimu kalbėti jų kalba. Na, gal šiek tiek bijau gyvačių, kai jos ne terariume (juokiasi).
– Kodėl pasirinkote darbą mokykloje, juk vaikai tokie nenuspėjami, kartais žiaurūs?
– Mokykloje dirbti įdomu todėl, kad čia daug žmonių. Negalėčiau tik sėdėti ir suvedinėti statistinius duomenis. Man tiesiog gyvybiškai būtina per dieną pasikalbėti bent su dešimčia žmonių (juokiasi). Todėl nemėgstu tylos, kai laukiu atsakymo, ji tiesiog žudo. O su vaikais, paaugliais man jau teko susidurti, tad darbas mokykloje nebuvo kažkas netikėto. Galima sakyti, kad su jais dirbu ištisus metus. Dešimt metų dirbu vaikų vasaros stovykloje, teko susidurti ir su ramiais, ir su judriais vaikais. Per tiek metų supratau, kad su kiekvienu reikia kalbėti jo kalba. Atrodo, jog iki šiol tai sekasi. Tuo labiau, kad jau yra pavykę kažkam padėti, todėl nesinori užmigti ant laurų, o siekti dar ir dar.
– Studijavote didmiestyje, teko gyventi užsienyje, kas atviliojo į Skuodą, Plungę?
– Minėjau, kad niekada nesėdžiu vietoje, taigi nenorėjau sustoti. Ir kaip tik atsirado galimybė padirbėti Skuode. Be to, draugas iš Skuodo, jam taip pat pasitaikė galimybė ten dirbti. Taip ir atsiradau Skuode. Juk geriau pasinaudoti proga, nei ją praleisti, ar ne? O Plungę pasirinkau todėl, kad kelias netolimas. Jis tiesus: Plungė – Skuodas arba Skuodas-Plungė (juokiasi). Kai ruošiesi kažką išbandyti, reikia laukti pasiūlymo ir jis tikrai atsiras. Taigi atsirado. Žinoma, jis nenukrito iš dangaus, teko ir pačiai pasidomėti, ryžausi tik viską gerai apsvarsčiusi ir apskaičiavusi.
– Gal prisimenate savo pirmą dieną su pirmuoju klientu?
– Pirmą kartą susidūrusi su klientu supratau, kad visos išmoktos teorijos, analizės ir panašūs dalykai toli nuo realybės, juos drąsiai galima suglamžyti ir išmesti į šiukšlinę. Į kabinetą kiekvienas ateina su savo istorija. Suprantama, ne kiekvienam gali padėti, todėl laikausi principo – jei negali padėti, tai bent jau nepakenk.
Teko pačiai mokyti psichologijos. Paaugliams labai reikia psichologinių žinių, kurių, deja, vis mažiau gaunama šeimoje. Juk vaikas, paauglys turi žinoti, kaip išspręsti mažą problemą, kol ji neperaugo į didelę, kurią vėliau išnarplioti būna per sunku.
– Esate psichologė, lyg ir ne mokytoja, kaip vaikai į jus kreipiasi? Kokį gražiausią komplimentą teko išgirsti?
– Dažniausiai – mokytoja. Nežinau kodėl, bet aš dėl to nesijaudinu, esu išklausiusi pedagogikos kursą, tad, galima sakyti, esu ir mokytoja. Be to, tikiuosi, atėję paaugliai kažko išmoksta: paprašyti pagalbos, atsiverti kitam žmogui. Labiausiai įstrigo vienos merginos parašyti žodžiai: „Ačiū, kad susitikome“. Šie žodžiai daug ką pasako, smagu, kad esi kažkam reikalingas. Kiekvienas šito nori.
– Kokį patarimą duotumėt tam, kuris dar neapsisprendęs dėl būsimos profesijos, o gal neturi galimybės studijuoti tos, kurios norėtų?
– Pasakysiu tik tiek, kad profesiją reikia rinktis tokią, kuri patinka. Suprantu, kad laikai sunkūs, bet juk visada šalia plano A yra ir B. O jei jau nepavyksta įgyvendinti tų planų, abėcėlėje yra dar 30 raidžių (šypsosi).
– Koks, Jūsų manymu, svarbiausias gero mokytojo bruožas? Ko tikitės iš savęs ir mokinių?
– Manau, kad svarbiausias mokytojo bruožas – kantrybė. Bet, deja, tą kantrybę išbarstome pakeliui į tikslą. Juk dažnai neturime kantrybės sulaukti atsakymo, kasdien atsakinėti į klausimus. Tikiuosi, kad esu gera mokytoja, ir, žinoma, gėlių (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį ir gražios šventės.
