Kažin ar yra bent vienas lietuvis, kuris nežinotų, jog iš gyvenimo išėjo Jo Ekscelencija Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Dauguma Lietuvos gyventojų jį gerbė ir todėl išrinko Prezidentu. Vėliau jam dar teko eiti ir Vyriausybės Ministro Pirmininko pareigas.
Mes, Lietuvos safario klubo medžiotojai, vykome atsisveikinti su visų nepaprastai gerbiamu ir be galo daug mūsų šaliai davusiu žmogumi.
Pagarbos vardan norisi pasidalinti keliais atmintin įsirėžusiais prisiminimais.
Mano keliai su Jo Ekscelencija susiėjo, kai rašiau savo pirmąją knygą apie medžioklę. Tada šalies spaudoje vis buvo rašoma, kad Prezidentas A. M. Brazauskas yra užkietėjęs medžiotojas. O su kuo gi man kalbėti apie būsimą knygą, jei ne su tokiu medžiotoju. Tai buvo 1988 metai.
Įsidrąsinau. Pakalbinau telefonu ir, nors nelabai to tikėjausi, buvau pakviestas atvykti į Vilnių. Nustebino ir savotiškai sužavėjo A. M. Brazausko paprastumas, sugebėjimas nuo pirmojo žodžio sukurti jaukią atmosferą. Netrukus jau vyko fotosesija, darėm įvairiausias jo medžioklių trofėjų nuotraukas. Jis nepozavo, šito nereikėjo, viskas vyko lengvai ir paprastai.
Paskui vis dažniau teko kartu pamedžioti įvairiausiose Lietuvos vietose. Fotografijų iš bendrų medžioklių yra kone kiekvienoje mano knygoje.
O dar labiau nustebau, kai po kurio laiko Jo Ekscelencija priėmė mano pasiūlymą parašyti knygą apie jo medžiokles, trofėjų ir peilių kolekciją. Pradžioje dar suabejojo – ar nebus priešiškai nusiteikusiųjų. Juk mūsų šalyje yra nemažai nusistačiusiųjų prieš medžioklę. O čia dar Prezidentas… Bent jau tuo metu jis turėjo daug politinių oponentų. Pasiūlymą parašyti knygą pristačiau Kaune, Safario klubo susirinkime.
Ėmiausi kurti knygą. Teko nemažai kalbėtis apie jo medžiokles, kelias dienas fotografuoti trofėjus, kartu dalyvauti medžioklėse.
Medžiotojai sako – jei nori pažinti žmogų, išeik su juo į medžioklę. Ten greitai išaiškėja, kas tai per žmogus. Pajutau, kad su Jo Ekscelencija labai lengva bendrauti. Jis iš pusės žodžio suprasdavo, ką nori pasakyti. Didis, šalyje aukštas pareigas einantis asmuo, bet šautuvo jam niekas nenešiojo. O juk man teko matyti, kaip sovietmečiu medžioklėje vienam ministrui šautuvą nešiodavo.
Į Prezidentą, žinoma, visi žiūrėjo pagarbiai, tačiau kiekvienas medžioklės dalyvis galėjo nedvejodamas prieiti, pasikalbėti. Man atrodo, kad nereikėjo nė apsauginių – patys medžiokliai jį saugojo.
Įstrigo, jog po medžioklių jis nuoširdžiai dėkodavo varovams, negailėdavo jiems vaišių.
Kartą vienoje medžioklėje varovas buvo jaunas vaikinukas, per menkai apsiavęs po sniegus braidyti. Ekscelencija (sakau Ekscelencija, nes medžioklėse jo kitaip nevadindavo) iš medžioklės vadovo sužinojo, kad vyrukas yra iš daugiavaikės šeimos. Neabejodamas priėjo prie jo, ištraukė 500 litų ir davė vaikiui, sakydamas, kad turėtų išeiti geri batai.
Ilgai ir daug galėčiau pasakoti apie bendravimą su Jo Ekscelencija. Nekalbėsiu apie politiką. Čia kiekvienas turime savo nuomonę. Galiu tik patikinti, jog gerbiančiųjų A. M. Brazauską visada buvo nepalyginamai daugiau, nei nusiteikusiųjų prieš jį.Atsisveikinti su Jo Ekscelencija mūsų – Lietuvos safario klubo – grupei buvo nustatytas laikas. Mes nulenkėme galvas prie šio didžio žmogaus palaikų. Atminimų knygoje įrašėme – „Medžiotojas nemiršta – tik jis išeina į amžinos medžioklės plotus. O ten susitiksime visi…“
Labai didžiuojuosi tuo, kad man teko su juo bendrauti.
Autoriaus nuotr.
