Save nustebino pasirinkdama  choreografiją, tėvus – išvykdama į JAV

Prieš aštuonerius metus plungiškė Vitalija Šakytė atsiėmė Klaipėdos universiteto choreografijos bakalauro diplomą, o netrukus sėdo į lėktuvą ir išskrido į Jungtines Amerikos Valstijas. Kelionės tikslas buvo aplankyti už Atlanto gyvenantį sužadėtinį ir pabūti ten pusmetį. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip, nei ji planavo. Mergina liko gerokai ilgesniam laikui. Sužadėtinis tapo vyru, o Čikaga – namais. Dabar Vitalija Ivinskis tenai gyvena, dirba mėgstamą choreografo darbą, pati šoka, dalyvauja visuomeninėje lietuviškoje veikloje.

– Įdomu sužinoti, kada Jūsų gyvenime atsirado šokis. Gal šis darbas – išsipildžiusi vaikystės svajonė?
– Turiu pripažinti, kad šokti pradėjau gana vėlai ir būti choreografe nebuvo mano vaikystės svajonė. Tiesa, atsimenu, kad būdama 6 ar 7 metų su mama ėjau į šokių pamoką, bet iš jos pabėgau. Kas ten man nepatiko, negaliu pasakyti.
Šokis mano gyvenime atsirado tik mokantis Senamiesčio vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Draugė pamatė skelbimą, kad Plungės kultūros centre renkama šokių klasė. Pamenu, pabėgome iš paskutinės pamokos (atrodo, biologijos) ir nuėjome į atranką. Mane atrinko, o draugės ne… Taip ir pradėjau. Neslėpsiu – šokti man patiko. Važinėjome po konkursus, koncertavome. Be to, mokykloje vietoj kūno kultūros pamokų lankiau pramoginius šokius.
– Kodėl studijoms Klaipėdos universitete pasirinkote būtent šokį?
– Logiško atsakymo į šį klausimą neturiu. Kai reikėjo rinktis, kur stoti, žinojau, kad tai bus menai. Bandžiau laimę studijuoti dizainą sostinėje. Deja, įstoti nepavyko. Tada mama pasiūlė Vilniaus dailės akademijos fakultetą Telšiuose. Pasakiau – nieku gyvu! Man atrodė tikra nesąmonė būnant iš Plungės studijuoti Telšiuose. Ačiū, NE!
Nutariau, kad noriu mokytis Klaipėdoje. Tiesa, renkantis universitetus mane „užkabino“ choreografijos specialybė. Tokia įdomi, nekasdieniška, patraukli. Juolab kad buvau lankiusi šokius ir jaučiausi tokia „visai nebloga šokėja“. Beje, prieš stodama su tautiniais šokiais neturėjau jokių reikalų, pirmoji pažintis su jais – pradėjus lankyti paskaitas. Ir pačiai buvo sunku patikėti, kad įstojau studijuoti lietuvių tautinius šokius, kurių nemokėjau.
– Tai kaip sekėsi studijuoti?
– Aišku, labai vargau, nes neturėjau jokių liaudies šokių pagrindų, net žingsnių pavadinimų nežinojau. Kai išgirsdavau dėstytojos nurodymus, akimis sekdavau kurso draugų kojas ir kartodavau iš paskos. Pirmi metai buvo košmaras, du kartus norėjau mesti mokslus, bet mama neleido. Antrame kurse įvyko lūžis – pradėjo sektis, o ketvirtame pagaliau supratau, kur įstojau ir kas su kuo valgoma. Studijos truko puspenktų metų.
– Netrukus po studijų atsidūrėte Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– Gavusi diplomą po mėnesio išskridau į Ameriką – pas būsimą vyrą Lauryną. Kai buvau ketvirtame kurse, pradėjau su juo bendrauti internetu. Grįžęs vasaros atostogų į Lietuvą, vaikinas pakvietė mane į Čikagą, o aš pabaigusi mokslus ir išskridau.
– Ir kaip į tai reagavo tėvai?
– Tėvų leidimo jau ir neklausiau. Buvau įsimylėjusi iki ausų, tad tik konstatavau faktą, kad išvykstu. Juolab kad per žiemos atostogas jis buvo spėjęs man pasipiršti. Nežinau, ką iš tiesų tėvai tada galvojo, turbūt nelabai suprato, kas vyksta – iš kažkur atsirado kavalierius, kuris staiga pasipiršo, o dukra išvažiuoja pas jį…
– Išvykote aplankyti draugo, o likote visam laikui?
– Turiu pripažinti, kad kurį laiką kirbėjo tas laikinumo jausmas. Žadėjau pagyventi pusmetį (kaip ir visi), bet išėjo kitaip. Visą laiką labai norėjau grįžti į Lietuvą. Ir dabar lygiai taip pat noriu. Nors bėgant metams ir Čikagoje atsiranda vis daugiau draugų ir šiaip mielų žmonių, kuriuos būtų gaila palikti.
– Ar bendraujate su vietos lietuviais?
– Kad ir gyvename toli, iš tiesų jaučiamės kaip Lietuvoje – su lietuviais bendraujame, dirbame, leidžiame laisvalaikį, einame į lietuviškus renginius, koncertus, kino filmus. Čia lietuviškoje veikloje dalyvauju aktyviau negu gyvendama gimtinėje. Čikagoje yra labai didelė lietuvių bendruomenė, yra keletas lituanistinių šeštadieninių mokyklų, lietuvių tautinių šokių grupių, lietuviškų restoranų ir maisto parduotuvių. Atidaroma parduotuvių, kuriose didžiulė lietuvių dizainerių ir menininkų darbų pasiūla.
– Kaip pavyko įsidarbinti pagal specialybę? Juk daugelis išvykusiųjų užsienyje dirba „juodą“ darbą.
– Pagal specialybę įsidarbinau po poros mėnesių. Viskas įvyko padedant tautiečiams – jeigu reikia kokios pagalbos, duok žinią keletui žmonių ir viskas bus sutvarkyta. Taigi įsidarbinau dainų ir šokių teatre „Pasaka“, mokiau vaikus šokti, kūriau choreografiją koncertams ir įvairiems kitiems pasirodymams. Netrukus jau dirbau ir šeštadieninėje Maironio lituanistinėje mokykloje, vėliau – lietuvių tautinių šokių ansamblyje „Grandis“, kuris yra pats didžiausias Čikagoje ir gyvuoja 57-erius metus.
Visi mokytojai ansamblyje dirba iš idėjos. Kiekvieną sekmadienio vakarą vaikus ir suaugusiuosius mokau lietuviškų šokių. Tai labai stiprina visų mūsų tautiškumą, patriotizmo jausmą, nesavanaudiškumą. Panorau šokti ir pati, todėl pasibaigus vaikų repeticijai iš mokytojos tampu šokėja. Prieš ketverius metus Bostone vykusioje XIV šokių šventėje buvau pakviesta prisijungti prie kūrybinės grupės. Į renginio repertuarą buvo įtrauktas ir mano dar studijų metais sukurtas šokis.
Prieš ketverius metus įkūriau privačią choreografinių žaidimų studiją, kurioje vaikus mokau šokių, lietuvių liaudies žaidimų ir ratelių. Čia gimusiems vaikams tai labai aktualu, ypač artėjant įvairiausioms lietuviškoms šventėms. Be to, vedu baleto užsiėmimus 3–6 metų mergaitėms.
– Kiek žinau, visai neseniai Lietuvoje baigėte dar ir choreografijos magistro studijas.
– Prieš porą metų atostogaujant Lietuvoje visai atsitiktinai pasitaikė galimybė studijuoti choreografijos magistrantūroje. Gavusi pasiūlymą pagalvojau lygiai penkias sekundes ir padrąsinta puikios kurso draugės sutikau. Klaipėdos universitetas suteikė man galimybę studijuoti nemokamai ir per atstumą. Mano magistrinio darbo tema – „Šiaurės Amerikos lietuvių tautinio šokio grupių ir ansamblių, susikūrusių po Antrojo pasaulinio karo, raida“. Rašydama bendravau su žmonėmis, prisimenančiais tų laikų įvykius, lietuvių kultūrinio gyvenimo kūrimąsi pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, vėliau – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje. Darbas buvo labai gerai įvertintas. Be to, dar turėjau surengti koncertą – sukūriau pasaką, kuri vadinosi „Negirdėta pasaka“. Už bilietus surinktos lėšos buvo skirtos Pasaulio lietuvių centrui Lemonto miestelyje, kuriame ir vyksta pagrindinė lietuviška veikla.
– Ar turite planų visam laikui grįžti į Lietuvą?
– Grįžtu kiekvienais metais. Parvykusi visada sukiojuosi Žemaitijoje, gyvenu Plungėje, pas tėvus, o mano maršrutas – Plungė–Klaipėda–Plateliai–Šiauliai. Lietuvoje gyvena visi mano giminaičiai ir draugai, todėl aplankyti tikrai turiu ką: tėvai, brolis, seneliai, bičiuliai, puiki kurso draugė… Ir Čikagoje nesame vieni, ten įsikūrę mano vyro tėvai, sesuo, dėdė. Dėl to labai džiaugiuosi, nes atėjus Kūčioms, Kalėdoms galime sėsti prie stalo kartu su šeima. Mintis grįžti į Lietuvą visada sukasi mano galvoje ir širdyje, bet ar ši mano svajonė kada išsipildys, negaliu pasakyti.