Prasidėjus naujiems metams, pagaliau ateita į protą – pratęsta vilkų medžioklė, kurią visaip stabdo gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Užvedus kalbą apie šiuos plėšrūnus, vis sakau, kad dėl jų gausumo, kol koks nusenęs pilkis, nebegalintis susimedžioti kanopinio žvėries, nesudraskys kokio grybautojo, tol, matyt, taip ir bus.
Tikėkimės, kad iki to neprieis. Net vilkų augintojas Petras Dabrišius, kalbėdamas per televiziją, patikino: medžiok nemedžiojęs – jų visada bus. Tai labai atsargus žvėris. Tas pats tvirtinama daugybės laikraščių ir žurnalų straipsniuose. O pernai televizijoje kalbėjusi ūkininkė, kuriai vilkai sudraskė keliasdešimt avių, klausė: „Įdomu, kas būtų, jei mano avys kokį vilką nugalabytų?.. Ar didelę baudą gaučiau? Dabar Lietuvoje vilkas pasidarė brangesnis nei mūsų auginami gyvuliai.“
Greitai paaiškėjo, kad apie galimą vilkų medžioklę mūsų klube buvo tuščios šnekos. Per savaitę šalies medžiotojai nugalabijo keliolika plėšrūnų, ir mes likome „su nosimi“. Tai jeigu per savaitę sumedžioja tiek vilkų, reikia įsivaizduoti, kiek jų yra. Vadinasi, statistinis skaičius dėl neaiškių priežasčių tiesiog mažinamas.
O reikalai dėl tų pilkių jau darosi visai rimti. Su jų kompanija susidūrė Medingėnų pašto viršininkė Regina Buivydienė. Moteris iš Medingėnų vidurdienį į Keturakius ėjo per mišką, palaukėmis ir sutiko keturių vilkų gaują (anot jos, ten buvo vilkai). Jie visai nebijojo žmogaus. Teko net panaudoti dujų balionėlį.
Daugelis, ypač medžiotojai, sužinoję tokį faktą, tik pasijuokė ir tikino, jog tai greičiausiai – šunys, susibūrę į rują. Tačiau dabar rujoja ir jauni vilkai, o tokiu metu gal ir jie nebebijo žmogaus. Kaip ne kaip, tai gamtos šauksmas, tad ir drąsos kur kas daugiau.
Tačiau tuo, kad toje teritorijoje yra vilkų, abejoti netenka. Ne per toliausiai nuo tos vietovės prieš dvejus metus aš sumedžiojau vilkę. Prieš trejetą metų du plėšrūnus patiesė „Medingėnų“ būrelio narys Sigitas Reinikis.
Pasak įvykį komentavusio vietinio medžiotojo Sauliaus Vengalio, visai galimas dalykas, jog tai buvo vilkai. Anot jo, baimės akys didelės, tačiau teigti, jog vilkai puolė, tikrai nerealu. Jeigu jie būtų puolę, tai moteriškę būtų ir sudraskę. Bet jau ne vienas medingėniškis matė gana drąsią, žmonių nebijančią, keturių vilkų kompaniją. Ji buvo atėjusi net į kaimiečio kiemą ir iš jo išbėgo, kai parvažiavo gyventojai.
Sykį vienas „Medingėnų“ būrelio medžiotojas aptiko vilkus, besisukiojančius apie žvėrių šėryklą, ir net paleido šūvį. Deja, atstumas buvo per didelis – pilkiui nekliuvo. Vietinių medžiotojų manymu, dėl vilkų gausos „Medingėnų“ būreliui priklausančiuose miškuose smarkiai sumažėjo kanopinių žvėrių.
Apie kito plėšrūno – lūšių gausėjimą „Plungei“ kalbėjo garbės medžiotojas Jonas Šečkus: „Ačiū Dievui, vilkai aplink Platelius, Žemaitijos nacionaliniame parke yra tik praeinantys. Juos pastebime per metus gal porą kartų. O lūšių daugėja. Šie didieji gamtos katinai šveičia šviežią mėsytę. Pagrindinis jų maistas – kiškiai, bet šių gerokai sumažėjo ir lūšys ėmė medžioti vien stirnas. Dėl kalbų, kad vilkai jau puola žmones, neabejotinai perlenkta lazda. Girdi, paštininkė net dujomis vilkui purškė. Labai įdomu, iš kokio atstumo. Manau, tose kalbose daug fantazijos. Tačiau, jei per savaitę sumedžiojama 14 vilkų, tai tikrai yra jų perteklius.“
Pakalbintas Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Zenonas Vaištaras irgi abejojo paštininkės pasakojimo tikrumu. Bet ir jis patikino, jog vilkų daugėja ir problemų neabejotinai bus ne viena.
Taigi vilkų vis daugėja, o jų medžioklė labai jau ribojama. Manau, kad, be saviškių, dar plėšrūnų atkeliauja iš Baltarusijos, nes ten dėl maro padedant kariuomenei išnaikinti šernai ir vilkams trūksta grobio.
Negi tikrai sulauksime dienos, kai įsidrąsinę pilkiai sudraskys žmogų? Ką tada besakys piketus Vilniuje rengiantys vilkų sergėtojai?
Gėda. Demonstruojamas viešas smurtas prieš gamtą.