Šalia Alsėdžių esančiame Dišlių kaime gyvenantys Angelė ir Remigijus Šukiai jau apie dešimt metų valdo nemenką ūkį. Turi dvidešimt melžiamų karvių, gausų būrį prieauglio, o kur dar paršai, mėsiniai broileriai, vištos dedeklės… Kai fermoje vien galvijų – apie penkiasdešimt, atrodo, žmonės turėtų rankų nesudėti ir per darbus šviesos nematyti. Tačiau taip tikrai nėra. „Jei tik yra noro, jei netingi, tai galima spėti viską – ir darbus nudirbti, ir aplinką prisižiūrėti, ir prie rankdarbių prisėsti, ir net į bendruomeninę veiklą pasinerti“, – smagiai nusiteikusi kalbėjo Angelė.
Šukių šeimoje – penki asmenys: mama, tėtis, du jau suaugę sūnūs Laimonas ir Gytis bei mažiausioji – šeštąją klasę pabaigusi dukra Gerda. Išgirdę, kad į namus atvyksta žurnalistai, tėtis Remigijus ir dvyliktokas Gytis bematant surado darbų fermoje, tad laikyti „fronto“ namuose liko moterys – šnekios ir gerai nusiteikusios Angelė ir Gerda.
Pasakodama apie save, moteris neslepia, kad augo vaikų globos namuose, jauna ištekėjo ir kad gyvenimo pradžia buvo gana sudėtinga. Apie savo biologinę šeimą Angelė žino nedaug – kad tėvų jau nebėra gyvų, kad vaikų buvo daug – gal aštuoni ar devyni. Tik su viena seserimi, su kuria augo tuose pačiuose Kuršėnų vaikų globos namuose, ir giminiaujasi, ir puikiai sutaria. Kitų ji net nepažįsta.
Būdama paauglė, Angelė bandė siekti mokslų – Marijampolėje mokėsi dekoratyvinių gėlių meistrės amato. Tačiau teta, kuri ją ir sesę paglobodavo, įkalbėjo, kad reikia ne mokytis, o dirbti – esą kokia iš tų mokslų nauda. „Taip jau išėjo, kad, būdama penkiolikos, aš jau dirbau Telšių „Mastyje““, – pasakojo Angelė.
Moteris puikiai prisimena tą dieną, kai, būdama dar visai jaunutė, susiruošė į draugės vestuves. Ten susipažino su nuotakos pusbroliu – savo bendraamžiu alsėdiškiu Remigijumi. „Kaip susipažinom, taip ir nebeišsiskyrėm. Būdami aštuoniolikos, jau tuokėmės. Sakot, jauni? Ištekėjau labai jauna, bet dėl to niekada nesigailėjau. Jei kas nors laiką atsuktų atgal, tikrai nieko nekeisčiau. Gaila tik, kad mokslo ragauti taip ir neteko“, – neslėpdama, kad šeimoje jaučiasi labai laiminga, kalbėjo Angelė.
Nors vaikų globos namuose mergaites mokino įvairiausių darbų – siūti, megzti, gaminti, ravėti, – bet buvo, ko Angelė nemokėjo. „Pamenu, anyta atidavė mums karvę. Niekada nebuvau melžusi, nieko apie tai neišmaniau, tad priėjau prie gyvulio ne iš tos pusės, o ji kad spirs… Kitas atvejis – kai anyta atvežė puskiaulę. Pasiėmiau peilį, bet nežinau, kaip tą mėsą sudoroti. Stovėjau ir verkiau, kol vyras, pamatęs, kad nesiseka, nuramino ir pagelbėjo“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kaip pasakojo Angelė, iš pradžių jie gyveno Telšiuose, vėliau – Kaunatavoje, o prieš kokius trylika metų į Dišlius, vyro Remigijaus tėviškę, parsikraustė. Įsikūrę vienkiemyje, ėmėsi ūkininkauti ir tai jiems gana gerai sekasi. Tiesa, pienininkystės ūkyje triūsia ne tik Angelė ir Remigijus, bet ir jų vaikai – ir dvyliktokas Gytis darbuojasi, ir Laimonas, parlėkęs iš studijų Vilniuje, vis klausia, ką reikia padėti, ir Gerda prikimba – jei reikia, net karvę gali pamelžti. „Pas mus lepinamų nėra, visi lygūs – ir prie darbo, ir prie poilsio. Nesvarbu, kad Gerda mažiausia – ji tikrai nėra nei mūsų, tėvų, nei brolių lepūnėlė. Mylima, bet ne lepinama“, – smagiai kalbėjo moteris.
Beje, šeštąją klasę pabaigusi Gerda turi kuo pasigirti. Jai ir mokytis gerai sekasi, ypač – tikslieji mokslai, ir dainuoti, ir groti. Mergaitė lanko Platelių meno mokyklos Alsėdžių filialą, be to, dainuoti dar važinėja į Plungę. Gerdai teko dalyvauti ir „Dainų dainelėje“, ir „Skambiosios dainos“ prizininke yra tapusi, ir net Turkijoj jau koncertavusi. Beje, namuose Gerda turi ypatingą pavedimą – studentas brolis jai palikęs prižiūrėti neįprastus savo augintinius – du smauglius ir du žalčius. Reikia pripažinti, kad mergaitė su užduotimi puikiai susidoroja.
Gerdos broliai – taip pat „tiksliukai“: Laimonas Vilniaus Gedimino technikos universitete elektronikos inžineriją studijuoja, na, o dvyliktokas Gytis taip pat prie tiksliųjų mokslų linksta, bet kur ir ką studijuos, dar nežinia. Mama, paklausta, ar labai dėl abituriento nerimauja, atsakė: „Palaikau, bet iš proto nesikraustau. Mokslai – ne mano, o vaikų reikalas. Ir jie tai puikiai suvokia.“
Tiesą sakant, yra žmonių, kurių rankose bet koks darbas tirpte tirpsta. Tokia – ir Angelė. Ji neria gražiausias sukneles ir servetėles, mezga riešines, kryželiu siuvinėja įspūdingus paveikslus, gamina popierines rožes namams dekoruoti. O kur dar maisto gamyba, aplinkos gražinimas. Kai matai tą, aną, dar trečią ir ketvirtą šios moters užsiėmimus, pamanai, kad turbūt nėra darbo, kurio ji nemokėtų. Be to, Angelė neatsispiria ir visuomeninei veiklai – anksčiau vaidino, o dabar bendruomenės chorą lanko. O kaip viską suspėja? Gal Angelei ilgesnę parą Dievulis davęs? Moteris juokiasi: „Kai nori, viską įmanoma suspėti. Aš be darbo negaliu, net televizoriaus ramiai, nieko nekurpdama, žiūrėti nemoku.“ Beje, moteris turi svajonę – prie gausybės įvairiausių veiklų ji dar norėtų… šokti. „Nuo vaikystės buvau šokėja. Ir dabar norėčiau – pajudėti, nesustingti. Negalima juk per anksti susenti“, – sako Angelė.
