Klevais, drebulėmis ir beržais lyg plačia žalia juosta apsuptas erdvus žemės sklypas, kuriame įsikūrusi sena Grišmanauskų giminės sodyba. Medinis namas čia iškilo dar 1869 metais ir buvo perduodamas ainiams iš kartos į kartą. Baltas žvakes į viršų keliantis kaštonas ir plačiai šakas išskleidęs ąžuolas – tikros kiemo puošmenos, bet ir ūgiu, ir amžiumi juos lenkia šimtametė eglė. Sklypo gale – įmantrų vingį suraitęs tvenkinys, kurio paviršiuje po vieną ir būreliais plaukioja žuvys. Kiek atokiau – pakrašty – vienas šalia kito išrikiuoti aviliai. Bitės – būtent dėl jų, pilkųjų medunešių, žydint sodams, atvažiavome į šią ramybe alsuojančią sodybą pas Tomą ir Žavintą Golovinus.
Kieme pasitinka bičių namelis
Didysis mokslininkas Albertas Einšteinas, suprasdamas bičių svarbą biologinei įvairovei ir ekosistemos pusiausvyrai, prognozavo: „Jei bitės išnyktų, žmonija ištvertų vos kelerius metus.“ Tokį užrašą, tik anglų kalba, ant savo rankų dilbių išsitatuiravę ir sutuoktiniai Golovinai, mat visas jų laisvalaikis skirtas didžiajam pomėgiui – bitininkystei.
„Bitininkas – Tomas, aš tik stiklainių plovėja ir jo padėjėja“, – kalbėjo Žavinta, kai paskambinome susitarti dėl susitikimo. Bet, kaip paaiškėjo, moteris dar ir puiki vadybininkė – ji per kelias minutes suderino pokalbio laiką, atsiuntė namų adresą ir pakvietė mus atvykti.
Įsukę į sodybą, esančią čia pat Plungės mieste, Miškų gatvėje, pamatėme bičių namelį – „sanatoriją“, kurioje, kaip teigiama, klausantis dūzgesio užsimiršta rūpesčiai, dingsta įtampa ir užlieja harmonija. Būtų smagu pasimėgauti apiterapija, bet… pirmiausia darbas, o jau po to – malonumai.
Pirmasis pirkinys sugrįžus – trys bičių aviliai
Mintys apie bitininkavimą T. Golovino galvoje pradėjo „dūgzti“ dar tada, kai jų šeima gyveno Londone – megapolyje, turinčiame 8 milijonus gyventojų. Nenurimo jos ir tada, kai po bemaž dvidešimties emigracijos metų, supratę, kad svetur visada ir liks svetimi, sutuoktiniai kartu su jaunesniuoju sūnumi Deivydu grįžo į Lietuvą. Parvažiavę įsikūrė giminės sodyboje, kur gyveno ir iki šiol gyvena Žavintos mama ir močiutė bei dar viena giminaičių šeima. Žemės aplink buvo daug, tad Tomas iš karto nusprendė imtis savo svajonės įgyvendinimo – nusipirko pirmuosius tris bičių avilius. Informacijos apie medunešių priežiūrą ieškojo internete, knygose ir prisiminimuose iš vaikystės, kai po bityną sukinėjosi kartu su „bočiumi“.
Labiausiai vertina pirmąjį medų
Daug laiko šeima skyrė sklypui gražinti – išsikasė tvenkinį, pasistatė pavėsinę, pasisodino jaunų vaismedžių, uogakrūmių, dekoratyvinių medelių ir krūmų. Šeimininkai plušėjo sodyboje, bet dar labiau už juos darbavosi pilkosios medunešės. Tad greitai Tomas kopinėjo pirmąjį medų, kuris visiems bitininkams – ir pats saldžiausias, ir pats kvapniausias, ir pats… Pasirinkęs auginti Bakfasto ir karnikų veislės bites, kurios žmonėms draugiškesnės nei anksčiau Lietuvos bitynuose karaliavusios pilkosios kaukazietiškosios, nenusivylė, tad ilgainiui „draugių“ būrys vis didėjo. Dabar, po dvylikos bitininkavimo metų, šeimos bityne – 27 aviliai. Sutuoktiniai turi nusipirkę visą reikalingą įrangą – atakavimo stalą, įrankius, medsukį, tačiau didinti šeimų skaičiaus nebeplanuoja.
„Neturime tikslo iš bičių pragyventi, kaip minėjau, bitininkystė – mano pomėgis. Gal todėl negaminame nei vaškinių žvakių, kas labai dabar populiaru, nei kitų produktų. Dirbu taksistu, žmona turi rūbų parduotuvę, pinigai, kuriuos gauname pardavę medų ir žiedadulkes, – tik papildomos šeimos pajamos, kurios vėl investuojamos į pomėgį. Bitėmis reikia rūpintis, ir man tas rūpestis patinka. Ūžimas, pasigirstantis pakėlus avilio dangtį, užburia – tai kažkas nerealaus“, – kalbėjo pavasarinio medaus kopinėjimui besiruošiantis T. Golovinas.
Pienės nužydėjo, baigia žydėti ir sodai. Visa, kas tuose žieduose buvo geriausia, medunešės savo kojelėmis surinko ir sunešė į korius. Ankstyvasis – pavasarinis – medus, pasak plungiškio, pats geriausias, labiausiai bitininkų vertinamas. Vidurvasario medui darbininkės rinks žiedadulkes iš žydinčių liepų, vasarinių rapsų žiedų, Golovinų sodyboje specialiai joms auginamų facelijų. Paskutiniam – vėlyvajam ėmimui – nektaro bitės ieškos antroje vasaros pusėje žydinčių augalų žieduose.
Svečius ir draugus vaišina ne tik medumi, bet ir midumi
Nors Ž. Golovina pokalbio metu ne kartą priminė, kad ne ji yra bitininkė, nesigynė padedanti vyrui sutvarkyti bičių dovaną – atakuoja korius, suka medų, išpilsto jį į stiklainius. Dirbant padėjėjo darbą moteriai kilo mintis, kad reikia panaudoti ant atakučių likusį „turtą“. Taip ji susidomėjo midaus gamyba. Sakoma, kad midus seniausias, gilias tradicijas turintis alkoholinis gėrimas. Gaminamas jis iš medaus, vandens ir mielių. Visa paslaptis – sudedamųjų dalių proporcijose. Radusi daugybę midaus gaminimo receptų internete, plungiškė išsirinko jai labiausiai tinkantį ir pabandė pasidaryti medumi kvepiančio gėrimo. Galutinio produkto teko ilgokai palaukti – metus jis brandinosi dideliuose stikliniuose induose. Kantrybė atsipirko – ragavo visi midų ir gyrė šeimininkę.
Įkvėpta sėkmės moteris pabandė pasigaminti vyno iš sode augančių uogų, vaisių, rabarbarų ir net beržų sulos. Dabar visi svečiai, užsukę į jų namus, vaišinami midumi ar kuriuo kitu pačios šeimininkės pagamintu gėrimu. Daug butelių sutuoktiniai išdovanoja draugams – juk naminiai natūralūs produktai dabar ypač vertinami.
Geriausios atostogos – sodyboje
Ne tik medaus, midaus ir uogų turtingi sutuoktiniai. „Mūsų tvenkinyje – daugybė žuvų: karosų, amūrų, šamų, ungurių, vėgėlių, upėtakių, starkių, saulažuvių. Mėgstu žvejoti, bet dažnai pagautą žuvį atgal paleidžiu. Tik viena kita į žuvienę ar ant grotelių patenka. Dažniausiai – kai turime svečiuose draugų ar vyresniojo sūnaus Dovydo šeima iš Londono sugrįžta. Jiems patinka pas mus atostogauti. Yra čia kur anūkams palakstyti – juk aplink namą net hektaras žemės. Karštą dieną neriame į tvenkinio vandenį, vėsesnę – kubile mirkstame. Turime viską, kad pailsėtume po darbų, tad retai kada patys kur išvažiuojame“, – pasakojo bitininkas.
Bičių terapijos namelyje dingsta ir nuovargis, ir įtampa
Žavinta pridūrė, kad išvykoms ir laiko nelabai yra, ypač sezonu, kai veikia bičių terapijos namelis. Jį sutuoktiniai pasistatė perskaitę straipsnį apie Ukrainos bitininkų gudrybę įdarbinti biteles sveikatinimo specialistėmis.
Bičių terapija (apiterapija) – tai unikali galimybė atsikratyti streso, nurimti, subalansuoti savo mintis ir emocijas gulint specialiame namelyje, kai po jumis dūzgia tūkstančiai bičių.
Įtampos atsikratyti žmonėms padeda dešimčių tūkstančių bičių sparnelių plazdenimo sukeliamos mikrovibracijos, jos ne tik atpalaiduoja, bet ir atkuria nuo pervargimo ar emocinių išgyvenimų sutrikusius energinius biolaukus.
Kad įsitikintume terapijos nauda, prigulėme ant gultų – medaus ir pikio kvapas, raminantis ūžesys, ir po kelių minučių akys jau pradėjo merktis… Bet prisiminę, kad metas grįžti į redakciją, nepasidavėme tūkstančių sparnelių vilionei ir atsisveikinome su svetingais namais.
