Medžioklės taisyklėse įrašytas papunktis (2.9. viliojimo vieta), kuriame nurodyta, jog į mišką atvežtus pašarus būtina supilti į specialią talpyklą. Medžiotojai juokauja, kad ir staltiesę reikia po ja patiesti. Kai ėmiau kaimo žmonių klausinėti, ar neturi kokios senos geldos kiaulėms šerti, ir paaiškinau, kam jos reikia, tai išsijuokė...
Iš tikrųjų, kuo skiriasi ražienose šerno surasti grūdai nuo tų, kuriuos aš atvežiau nupirkęs iš ūkininko? Kuo skiriasi mano atgabentos bulvės nuo šerno išknistų ūkininko lauke? Kuo skiriasi obuoliai, kuriuos atvežiau iš po savo obels, nuo obuolių, kuriuos šernas sušveitė radęs miške ar apleistoje obelų pilnoje sodyboje? Juk visi tie skanėstai šernams gulėjo ant žemės, kurią ir šiaip jie mielai knaisioja.
Galiausiai tas nurodymas, jog viliojimo aikštelėje negali būti daugiau kaip 100 kilogramų pašarų, visai juokingas. Kaip suprantu, aplinkosaugininkai, norintys nustatyti svorį ir nubausti medžiotoją, turės vežiotis svarstykles. O medžiotojas ims aiškinti, kad ne jis daugiau nei norma pašarų pripylė, kad kažkas kitas atvežė ir nori jam iškrėsti šunybę. Regis, dėl to kils nemažai nesutarimų su aplinkosaugininkais.
Ruošdamas šį straipsnį, pakalbinau ne tik daugybę medžiotojų, kurie negali atsistebėti tokiu įstatymu, bet ir nemažai rajonų draugijų vadovų.
Pasak Plungės medžiotojų vadovo Zenono Vaištaro, mes, medžiotojai, tapome lyg kokie vergai, vis atliekantys juokingus kažkieno sumanymus. Net kai kurie įstatymai neretai yra tiesiog prieš medžiotoją. O teisių jis neturi jokių, ypač kovodamas su brakonieriais.
Telefonu kalbintos Šilutės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkės Nijolės Endrikienės manymu, tai visiškai nelogiška – ateis didesnis šernas ir viską išvartys. Galiausiai, kiek visa tai medžiotojams kainuos ir kokia prasmė, ar tai reikalinga?
Skuodo medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Kazys Domarkas sakė, kad jų žvėrių šėryklose pastatytus įrenginius galima rodyti kaip pavyzdį, tačiau, anot jo, to reikia tik tam, kad tvarkingiau atrodytų šėrykla ar viliojimo aikštelė. Be to, jis patikino, kad šernai į tokias šėryklas net nebeateina. Šiaip gamtoje visi šernai ėda nuo žemės – jokios geldos šėryklose nereikalingos.
Anot Klaipėdos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovo Valdemaro Zakaro, nurodymai dėl tų talpyklų šėryklose ar viliojimo aikštelėse kai kuriais atvejais yra pasityčiojimas iš medžiotojų. Jo nuomone, tokius nurodymus gali surašyti tik tas, kuris nėra matęs miško ir jame gyvenančio žvėries. Kuo daugiau nurodymų, tuo didesnė galimybė suklysti ar laiku neįvykdyti reikalavimo. „Medžiotojas dabar yra lyg ant skustuvo ašmenų“, – teigė V. Zakaras.
Panašiai kalbėjo kiekvienas mano kalbintas draugijos skyrių vadovas.
