„Smegenys sako, kad elgiuosi blogai, o širdis – kad gerai“

Liepos 7-ąją plungiškiams gerai žinomam sportininkui, Lietuvos nusipelniusiam krepšinio treneriui Genadijui Glikmanui sukako 60 metų. Ta proga jubiliatas buvo pakviestas į Savivaldybę, kur jį sveikino meras Audrius Klišonis, gausus būrys sportininkų, jo auklėtinių, tėvelių ir kitų. Savąją kalbą G. Glikmanas tarė po visų sveikinimų ir apdovanojimų, o jo žodinis pareiškimas buvo toks, kad daugelis liko it musę kandę.

Prieš pasveikindamas G. Glikmaną, meras A. Klišonis minėjo, kad Plungėje turbūt nėra žmogaus, kuris nepažintų šio trenerio. „Ne tiek ūgiu išsiskiria, kiek balsu. Tikrai spalvinga asmenybė, garsi įvairiausiais aspektais. Jis vienas iš emocingiausių trenerių, kuriam puikiai sekasi dirbti su vaikais ir išugdyti iš jų gerus sportininkus“, – apie jubiliatą kalbėjo Savivaldybės vadovas. G. Glikmanui jis linkėjo ir toliau dirbti savo darbą bei būti tokiu žmogumi, kuris ne pats yra vedamas, o kitus už rankos į priekį veda.
A. Klišonis sukaktuvininką ne tik žodžiais sveikino. Turėjo ir dovanų – Kūno kultūros ir sporto departamento perduotą medalį ir rozetę bei savo paties pasirašytą padėkos raštą. „Žiūrėkit ir pavydėkit. Štai kokių apdovanojimų yra vertas mūsų Lietuvos nusipelnęs krepšinio treneris“, – sakė meras, segdamas G. Glikmanui į švarko atlapą medalį.
Plungės sporto ir rekreacijos centro direktorius Alvydas Viršilas akcentavo: „Genadijus Glikmanas yra iš tų žmonių, kurie šimtu procentų savo „dūšią“ atiduoda darbui ir auklėtiniams, todėl yra nusipelnęs galimybės atvirai išsakyti savo nuomonę, reikšti pretenzijas valdžiai.“
G. Glikmano asmenybės iškilumu ir charizmatiškumu džiaugėsi Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Vida Saukalienė, gerų žodžių jam negailėjo ir mero patarėjas Gintautas Vaitkevičius. „Esu vienas iš pirmųjų jūsų auklėtinių. Ir galiu teigti, jog kiekvienas jūsų ugdytinis gali girtis esąs tikras vyras, nes išėjęs ne bet kokią, o Glikmano mokyklą. Žinot, aš tėvo tiek nebijojau, kiek bijojau trenerio. Bet ne blogąja, o gerąja prasme“, – pasakojo G. Vaitkevičius. Sveikindamas jubiliatą ugdytinių tėvų atstovas sakė: „Treneris savo darbą atlieka su didžiausia meile ir iš visos širdies. Ir vaikus jam drąsiai patikime, nes žinome, kad bus tėviškai jais pasirūpinta.“
Vaikystės draugo jubiliejumi bei pasiekimais džiaugėsi ir jo bičiulis, taip pat treneris Viktoras Vaitkus. „Džiaugiuosi, kad tiek pasiekei, kad gavai tokį aukštą departamento įvertinimą. Ir aš tokį medalį turiu. Tad kada nors abu galėsime juos prisisegti ir eiti per miestą“, – juokavo V. Vaitkus. Nuotaikingų sveikinimų G. Glikmanas sulaukė ir iš ledo ritulininkų, kurių gretose treneris žaidžia. Jų vadovas Ričardas Jocys, dovanodamas jubiliatui šalmą ir kojų apsaugas, sakė, kad ledo ritulininkui svarbiausia yra sveika galva ir kojos. „Paskutinysis mūsų turnyras parodė, kad mes, seneliai, dar pajėgūs keliskart už save jaunesnius vyrus įveikti. Tad dar ilgai norime matyti tave žaidžiantį, tokį energingą, sugebantį mus pamokyti“, – linkėjo ledo ritulio žaidėjas.
Pats G. Glikmanas, kaip jau minėjome, pasisakyti panoro paskutinysis. Pusiau juokais, pusiau rimtai jis kalbėjo: „Visi pasiekimai – ne mano, o mano vaikų. Asmeniškai aš nieko nepasiekiau. Nuo vaikystės charakteris buvo už baisų baisesnis. Buvau niekam tikęs, o iš Sporto mokyklos manęs neišmetė tik dėl to, kad dėdė joje dirbo treneriu. Savo bičiulio Viktoro dėka įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą – jis per egzaminą vietoj manęs šoko į aukštį ir įveikė 1,40 metro kartelę, aš pats iššokdavau tik 1,38. Taigi jei ne Viktoras, nebūčiau įstojęs ir tie du centimetrai galėjo mano gyvenimą visai kita linkme pasukti.“ Netrukus jis pridūrė: „O dabar sulaukiau dienos, kai galiu pasakyti tai, ką galvoju, ir padaryti tai, ką noriu. Žodžiu, apsivalyti savo „dūšią“. Būdamas sveiko proto ir suvokdamas, ką darau, namuose surinkau visus gautus apdovanojimus, sudėjau juos į „čemodaną“, atnešiau čia ir pareiškiu – aš viso to atsisakau. Visko, net kažkada man suteikto Lietuvos nusipelniusio trenerio vardo…“
Matydamas, kad susirinkusieji nelabai supranta, kas čia vyksta – ar jis juokauja, ar kalba rimtai, G. Glikmanas tęsė: „Visuose šiuose dokumentuose rašoma: nusipelnęs, nusipelnęs, nusipelnęs. O kur tie mano nusipelnymai dingsta, kai man reikia kategoriją suteikti? Tada kaišiojami pagaliai, todėl darau išvadą, kad niekam nieko nesu nusipelnęs.“
Treneris tvirtino, jog toks jo pareiškimas nėra spontaniškas. Jis – apgalvotas. „Suprantu, kad toks mano sprendimas nėra gražus. Niekas, su kuo dėl šio savo poelgio tariausi, man nepritarė. Matau, kad, pasidarydamas šventę sau, sugadinau nuotaiką jums, bet nebenoriu būti klounu. Smegenys sako, kad elgiuosi blogai, o širdis – kad gerai. Nė prieš vieną iš jūsų asmeniškai nesu nusiteikęs. Jei po to, ką dabar padariau, nebūsiu atleistas iš darbo, toliau tarnausiu Plungės vaikams“, – dėstė treneris. Beje, G. Glikmanas panoro pasilikti tik gėles, jam skirtus marškinėlius, kitas mielas dovanas, o viso kito jis atsisakė. Net jubiliejaus proga įteikto garbingo medalio – išsisegė, įdėjo į dėžutę ir paliko ant stalo.
Po visus apstulbinusio G. Glikmano pareiškimo meras A. Klišonis kalbėjo: „Genadijau, tavo teisė rinktis, ką daryti su tuo, ką užsitarnavai. Ir tavo, ir vaikų pasiekimai didžiuliai, ir to niekas negali paneigti. Esi suaugęs, todėl, manau, atsakai už savo žodžius ir veiksmus, kurie asmeniškai manęs nė kiek neįžeidė.“
Vėliau kalbintas treneris sakė, kad prieš kelerius metus Kūno kultūros ir sporto departamentui yra pateikęs dokumentus tarptautinei trenerio kategorijai gauti, bet ji vis nesuteikiama. „Prašyme nurodau, kad kategorija man priklauso už auklėtinio Rolando Jakšto, tapusio ir Europos, ir pasaulio čempionu, pasiekimus. Žinau daug analogiškų atvejų, kai kategorijos treneriams skiriamos, o man vis vilkinama“, – teigė G. Glikmanas. Jo tvirtinimu, atsisakymas suteikti kategoriją motyvuojamas taip: esą tuo momentu, kai R. Jakštas pelnė pripažinimą, jis šio sportininko nebetreniravo. „Visi man žinomi treneriai, kuriems suteiktos kategorijos, tuo momentu savo auklėtinių nebetreniravo. Bet jie kategorijų verti, o aš ne. Todėl įtariu kažkokį suokalbį, manau, kažkas suinteresuotas, kad aš kategorijos negaučiau“, – tokia G. Glikmano nuomonė.