Rietavo socialinių paslaugų centras neseniai paminėjo 19 metų veiklos sukaktį. Per šventinį renginį socialinio darbuotojo padėjėja Zita Lenkšienė apdovanota kaip Rietavo miesto gyventojų mylimiausia individualios priežiūros darbuotoja. Kasdien svetimų namų slenksčius minanti moteris sakė, kad norint įgyti klientų pasitikėjimą reikia būti empatišku, paslaugiu, rūpestingu ir kantriu žmogumi.
Po dvidešimties metų medicinoje – į socialinę sritį
Socialinį darbą Z. Lenkšienė pradėjo dirbti dvejais metais anksčiau, nei buvo įkurtas Rietavo socialinių paslaugų centras. Rūpintis senais, pagalbos reikalingais žmonėmis moteriai buvo pasiūlyta tada, kai po etatų mažinimo ligoninėje ji neteko medicinos sesers darbo. Taip didelę patirtį turinti medicinos darbuotoja tapo tik formuotis pradėjusios socialinio darbuotojo profesijos atstove.
Prisiminusi naują pradžią Zita neslėpė, kad dar ilgai mėgino išlaikyti galiojančią medicinos sesers licenciją. Ir tik po kelerių metų, supratusi, kad abi šios profesijos turi bendrą tikslą – padėti žmogui, kuriam tuo metu reikia pagalbos, nusprendė naujuoju keliu žengti nebesigręžiodama atgal.
Pirmieji klientai į savo buitį įsileisdavo sunkiai
Visuomenei senstant, plėtėsi ir socialinių paslaugų spektras. Šiuo metu Rietavo socialinių paslaugų centre dirba daugiau nei 30 darbuotojų. Prieš devyniolika metų, kai jis buvo įkurtas ir pavadintas Pagalbos namuose centru, įstaigos kolektyvą sudarė trys žmonės – direktorė Danutė Stončiuvienė ir dvi lankomosios priežiūros darbuotojos – Zita ir jos kolegė Violeta Kazlauskienė.
Rietaviškė prisimena: „Gyventojai nepatikliai žiūrėjo į jiems siūlomas paslaugas. Sunkiai atverdavo namų duris ir nenoriai įsileisdavo lankomosios priežiūros darbuotojas į savo buitį. Didėjant klientų pasitikėjimui, plėtėsi ir paslaugas norinčių gauti žmonių ratas. Vėliau radosi gudruolių, kurie mūsų paslaugumu pradėjo piktnaudžiauti. Prisimenu, kokių tik prašymų nesulaukdavome – ir bulves kasėme, ir vaismedžius genėjome. Net nebespėdavome visų norų vykdyti. Vėliau buvo sudarytas socialinių paslaugų sąrašas ir viskas susinormalizavo.“
Populiariausios paslaugos – kambarių tvarkymas, malkų atnešimas, maisto produktų pristatymas
Metams bėgant, ne kartą keitėsi įstaigos pavadinimas, o ir lankomosios priežiūros darbuotojos „perkrikštytos“ individualios priežiūros darbuotojomis. Nesikeitė tik populiariausios, dažniausiai klientų užsakomos paslaugos – kambarių tvarkymas, malkų atnešimas, vaistų ir maisto nupirkimas, palydėjimas į gydymo įstaigą.
Savivaldybės taryba yra patvirtinusi socialinių paslaugų įkainius. Jie – valandiniai, todėl žmonės pagalvoja, ar paslauga jiems reikalinga. Nei kasti bulvių, nei ravėti daržų nebeprašo, retas pageidauja, kad į namus atėjęs darbuotojas gamintų maistą. Tačiau vis daugiau senjorų nori, kad pietūs jiems būtų pristatyti iš kavinių. „Nuėję į maitinimo įstaigą paskambiname klientui. Perskaitome meniu, o jis pasirenka, ko norėtų. Taip pat ir su maisto produktais, kitomis prekėmis ar vaistais. Žmogus iš anksto paskambina, ir susidarome jam reikalingų produktų ar kitų prekių sąrašą. Atnešę viską į namus atiduodame ir kasos čekį, kuriame aiškiai matyti, kiek pinigų išleidome“, – apie darbo specifiką pasakojo Z. Lenkšienė.
Vieni klientai atviresni, kiti – uždaresni
Zitai priskirta rūpintis 15 Rietavo miesto gyventojų. Ji pagal iš anksto sudarytą grafiką kasdien aplanko 5 asmenis. Vasarą – elektriniu dviračiu, žiemą – pėstute. Savo žmones gerai pažįsta. „Visokių turime klientų – šiltų, atvirų ir užsidariusių, sunkiai bendraujančių. Vieną moterį prižiūriu nuo pat pirmųjų savo darbo metų. Nieko keisto, kad susidraugavome – Stanislava laukia manęs kaip namiškio. Kontaktuojame ir su klientų aplinka – vaikais, giminėmis“, – kalbėjo darbuotoja.
Z. Lenkšienė pažymėjo, kad socialinė sritis – itin jautri. Paslaugas teikiantiems darbuotojams reikia gebėti prisitaikyti prie žmogaus nuotaikos – nujausti, kada galima kalbėti, o kada geriau patylėti. Moteris pastebėjo, kad kai kurių klientų elgesys labai pasikeitė po „kovido“. Juos kausto baimė užsikrėsti virusu, tad vengia bendrauti, laikosi nuošaliau.
Svarbiausios savybės – empatija, paslaugumas, konfidencialumas
To, kad buvo apdovanota kaip Rietavo miesto gyventojų mylimiausia individualios priežiūros darbuotoja, Zita nesureikšmina. Atsakydama į klausimą, koks turi būti darbuotojas, kad klientai jį mylėtų, pirmiausia įvardijo empatiją, paslaugumą, konfidencialumą. „Vieniši žmonės mėgsta išsipasakoti. Mes daug sužinome apie jų asmeninį gyvenimą. Kad išlaikytume pasitikėjimą, išeidami iš kliento namų tas istorijas turime palikti anapus durų“, – paaiškino rietaviškė.
Per du dešimtmečius savo profesiniame kelyje moteris sutiko įvairiausių žmonių. Didžiausią optimizmo, tikėjimo gėriu ir meilės gyvenimui pamoką Zita gavo iš savo klientės, dabar jau amžinybėje besiilsinčios Pranutės: „Žavėjausi šviesos pilnais jos pasakojimais, išsikeltu siekiu – sulaukti šimtmečio. Sulaukė. Pasitiko jubiliejų ligoninės palatoje, bet šventiškai pasipuošusi ir džiaugsminga. Nebeilgai, vos keturis mėnesius, po to išgyveno, bet išėjo pasiekusi užsibrėžtą tikslą.“
Ryškiausias šeimos bruožas – sėslumas
Pasidomėjome ir asmeniniu Zitos gyvenimu. Gimė ji ir augo šiuo metu jau baigiančiame išnykti Pažėrų kaime, Medingėnų seniūnijoje. Medicinos sesers išsilavinimą įgijo Klaipėdoje, Juozo Kupčinsko medicinos mokykloje. Kelerius metus dirbo Vilniaus respublikinėje vaikų ligoninėje. Į Rietavą grįžo pildydama mamos norą. Neilgai trukus susituokė, nes tais pačiais metais tarnybą armijoje baigė ir jos mylimasis Jurgis.
Trisdešimt devintus bendro gyvenimo metus skaičiuojantys sutuoktiniai užaugino tris vaikus – Jurgitą, Mindaugą, Eglę. Visi jie sukūrė šeimas. Tėvai džiaugiasi, kad vaikai turi nuosavus namus, kad anūkai auga aprūpinti. Svarbiausia, kad čia pat: Jurgitos šeima – Rietave, Mindaugo – Giliogiryje, Eglės – Gargžduose. Senolių džiaugsmas – šeši anūkai. Vyriausiajam Kajui – jau šešiolika, o jauniausiai Luknei – ketveri.
Z. Lenkšienė sakė, kad jų šeima labai sėsli – po pasaulį neišsivažinėjo, tik sūnus buvo trumpam svetur išlėkęs. Čia, gimtajame krašte, įsikūrę ir Zitos broliai Danielius ir Linas, sesuo Jovita.
Mėgstamiausi moters užsiėmimai laisvalaikiu – skaitymas, mezgimas, bendravimas su anūkais. Per atostogas su vyru, kuris dirba vilkiko vairuotoju, pakeliauja po Pabaltijį, kartais ir su vaikų šeimomis išsiruošia pasižvalgyti po Lietuvą. Šiltuoju sezonu, grįžusi iš darbo, beveik kasdien turi darbų sodyboje.
Džiaugiasi kolektyvu ir socialinių paslaugų prieinamumu Rietave
Z. Lenkšienė vertina savo darbą, ir ne tik todėl, kad jaučiasi reikalinga žmonėms. „Dirbu puikioje įstaigoje, turiu gerą vadovę, šaunias koleges, bendraujantį ir vienas kitam padedantį kolektyvą. Ir Rietave man patinka – džiaugiuosi, kad čia taip rūpinamasi senais, pagalbos reikalingais žmonėmis, kad jiems lengvai prieinamos visos būtiniausios socialinės paslaugos. Manau, mažų savivaldybių pliusas tai, kad nėra užmirštų žmonių: seniūnai pažįsta savo gyventojus, gydytojai – pacientus, taip ir identifikuojami tie, kuriems tikrai reikalinga pagalba. Tai labai svarbu, nes ne visi žmonės linkę pripažinti, kad jiems jau per sunku pasirūpinti savo būtiniausiais poreikiais“, – kalbėjo moteris.
„Jeigu socialinė pagalba taip puikiai organizuojama, gal ir patys gyvenimo saulėlydyje naudositės individualios priežiūros darbuotojo paslaugomis?“ – paklausėme. „Anksčiau Jurgis sakydavo, kad senatvę leisime senelių namuose. Dabar jau nebegirdžiu jo taip kalbant. Tad gali būti, kad ir mums kada nors padės socialines paslaugas teikiantys žmonės. Manau, kad daug geriau naudotis profesionalia pagalba nei savo rūpesčiais apsunkinti artimuosius“, – atsakė Zita.
