Monika Grigalauskyte ir Vitalija Kaminskyte – dvi šešiolikmetes plungiškes, Europos cempionato jaunuciu grupeje gynusios Lietuvos rinktines garbe.
Vitalija jau antrus metus mokysis Vilniaus „Ozo“ vidurineje mokykloje, o šiais metais prie jos prisijunge ir Monika.
Abi merginos Plunges sporto mokykloje lanke krepšinio treniruotes. Taip jau sutapo, kad ši sporto šaka abiem ir patiko, ir puikiai sekesi. Lietuvos moksleiviu krepšinio lygoje dalyvaujancioje komandoje buvo pirmosios pagal rezultatyvuma, tad neliko nepastebetos. Merginos buvo pakviestos i Lietuvos jaunuciu merginu krepšinio rinktines atranka. Kaip pacios prisimena, jau tada trenere pasakiusi: „Jei pateksit i dvyliktuka, žinokit, kad tai bus parduotos vasaros“. Taip ir buvo – abi jaunosios sportininkes savo vasara paskyre treniruotems, varžyboms, stovykloms… Juokaudamos sake, kad net normaliai sauleje pasikaitinti nespejo, o i populiariuosius soliariumus eiti nemegsta.
Lenkijoje vykusiame jaunuciu Europos cempionate rinktine (kaip ir Plunges komanda) jos vede i prieki. Abi visada buvo rezultatyviausiuju žaideju penketuke. Nors medaliu iškovoti nepavyko, merginos nenusivyle – sake turincios pateisinama priežasti: susižaisti su komanda teko gal tik keturis kartus… Taciau merginos buvo maloniai nustebintos, kad jas palaikyti i Lenkija atvyko ju mylima plungiške trenere Edita Lapiene.
Buvo idomu sužinoti, kas pastumejo merginas pasirinkti tokia sporto šaka. Juk Lietuvoje moteru krepšinis nera toks populiarus, kaip vyru.
Vitalija sakesi, kad nuo pat pradiniu klasiu nelabai žavejosi mergaitiškais darbeliais. Lanke darbšciuju ranku bureli, bet mete – nelabai patiko. Vyresnis brolis lanke krepšinio treniruotes – tai ir ji patrauke ten.
Monika – atvirkšciai: baige meno mokykla, šoko pramoginius šokius. Pasak merginos, „trenere ir anksciau kviete, bet nenorejau“. Taciau vyresnese klasese pasidare neimanoma suderinti pamoku ir repeticiju laiko, tad Monika pasidave ikalbinejimams – nuejo i Plunges sporto mokykla. Sakesi išbandžiusi ir lengvaja atletika, bet pasirinko krepšini.
Kaip minejome, abi merginos mokysis Vilniuje, „Ozo“ vidurineje mokykloje. Ar nebaisu išvažiuoti taip toli nuo namu, tevu, draugu? Vitalija sakesi, kad ji jau antri metai Vilniuje, liudeti nera laiko, dienotvarke griežta: pamokos, treniruotes… Monikai tai – nauja. Praejusiais metais ir ji galejusi važiuoti, bet atsisakiusi, o šiais metais jau pasiryžo. Pasak abieju, „dideliame mieste daugiau perspektyvu, daugiau šansu buti pastebetam“. Vitalija tvirtino, kad plungiškiai draugai pamažu nutolo, – nors vis dar bendrauja, bet santykiai atšalo. Šito labai nenoretu Monika – sakesi turinti puikia drauge Rita, kuria bijo prarasti, juk iš sostines taip dažnai nepavažinesi.
O kaip pasilinksminimai, manikiuras, makiažas, kaip visa tai, kas svarbu jaunoms panelems? Vitalija pasijuoke, kad jai tai nera labai svarbu, o Monika sake retkarciais užsiauginanti nagucius, tik jie greitai nulužta… „Juokingai atrodo, kai atejusi panele nusiima dirbtinius nagus ir eina treniruotis“. Linksmybems laiko kaip ir nebelieka.
Pasmalsavau, ar nesunku jaunam žmogui laikytis tokios griežtos dienotvarkes, kai tiek daug noru, o laiko – mažai. Ir Monika, ir Vitalija tvirtino, kad iš pradžiu buvo sunku, paskui priprato, o dabar, kai galejo šiek tiek atsipusti, atrode, kad to laisvo laiko jau ir per daug. Vos grižusi iš Europos cempionato, Vitalija susilauže koja, tad dabar turi atostogas, nors, pasak jos, laukia nesulaukia, kol nuims gipsa ir gales vel treniruotis.
Dabar, kai abi mokysis vienoj mokykloj, gal ir gyvens kartu? Išgirdusios toki klausima, merginos tik nusišypsojo: „Mes sutariam, bet kartu galim buti tik trumpai, – busim klasiokes, bet ne kambariokes“. Merginos sake, kad šioje mokykloje nesimoko didmiesciu vaikai – visi atvyke iš ivairiausiu Lietuvos pakrašciu.
Buvo idomu sužinoti, ka merginos planuoja veikti ateityje, ar žada savo profesija sieti su sportu? Abi lyg susitarusios tvirtino – šimtu procentu garantuotos, jog niekada nedirbs treneremis. Monika puse lupu prasitare, kad noretu tureti savo versla. O Vitalija sakesi taip toli neplanuojanti. Ar toliau sieks sportininkes karjeros, taip pat sake nežinanti: „Gal sieksiu, bet gali buti taip, kad viena trauma – ir viskas“.
O kaip širdies reikalai? Merginos nutylejo apie berniukus ir juokaudamos pridure: „Musu meile skirta krepšiniui, o ne berniukams“.Visa pokalbi girdejusi Monikos mama baiminosi, kad nenukentetu mokslai. Moteris sakesi esanti rami del dukters elgesio. Monika patvirtino mamos žodžius: „Man yra pasakiusi: aš tavimi pasitikiu, bet jei prisidirbsi, bus viskas“. O Vitalija juokesi – jos mama pykstanti, kad panele nieko nemoka daryti, bet vis truksta laiko…
Ir Monika, ir Vitalija turi po jaunesne seseri, šios – kaip ir seses – noretu buti krepšininkemis.
Už tai, kad garsino Plunges varda, merginos buvo pagerbtos Plunges rajono savivaldybeje. Neliko pamirštos, tad tikimes, kad, išvažiavusios i didmiesti ieškoti didesniu galimybiu, prisimins ir savo miesta.
