Jums rašau norėdamas pakalbėti apie fotografavimą per medžioklę. Mano įsitikinimu, tai yra Lietuvos kultūros dalis.
Man brangiausios yra senų laikų medžioklėse darytos nuotraukos. Šautuvą ant peties kabinuosi nuo 1973 metų, tad maniškis fotografijų archyvas sunkiai nusakomas. Per tiek laiko pasikeitė apranga, atributika, ginklai, tradicijos, o tai negali nedominti medžiotojų, ypač jaunų.
Viena, ką aš tais laikais tapęs Lietuvos fotografijos sąjungos (tada draugijos) nariu įsikaliau į galvą, – medžioklės nuotraukos privalo būti estetiškos. Būtina vengti kraujo fotografuojantis prie patiesto žvėries, nevalia ant jo užkelti kojos, apžergti ar daryti ko nors panašaus, rodant, kad esi nugalėtojas. Ypač šiandien – kai žmogus neabejotinai tapo galingesnis už žvėrį. Nederėtų fotografuoti, kai diriamas kailis.
Kiek būna puikių, rezultatyvių medžioklių, kai guli retai sumedžiojamas žvėris, o niekas neturi fotoaparato. Tiesa, dabar tai pasikeitė, nes nuotraukų galima padaryti telefonu. Deja, kartais tai pamirštama ir po to gailimasi, galiausiai telefonu darytos nuotraukos yra prastesnės kokybės.
Man nėra buvę medžioklės, kad neturėčiau fotoaparato. Jis dažniausiai kabo ant kaklo per medžioklę su varovais ar bent jau yra mašinoje, tad, esant reikalui, atsinešu.
Neretai padarau puikių, retų nuotraukų per liniją bėgančių žvėrių, į kuriuos tą dieną nevalia kelti šautuvo arba jie per toli paleisti šūvį, arba tiesiog nutariu žvėriui neatimti gyvybės.
Jei jau fotografuoji medžioklėje, patartina, kad objektyvas būtų iki kokių 150–200 „fokuso“ – bus galima arčiau pritraukti žvėrį. O ilgo židinio objektyvas netinka, nes jau reikės stovo, žvėrys bus sujudėję. Tas pats medžioklėse tykant, sėlinant.
Lietuvoje yra daugybė medžiotojų, darančių puikiausias žvėrių, medžioklės scenų nuotraukas. O kai kurie net padėjo šautuvą į šalį ir ėmėsi tik gamtos fotografavimo. Čia neabejotinai kiekvieno reikalas. Tik man tai atrodo nukrypimas, nes medžioklė – pirmas amatas Žemėje, kuris nesibaigs niekada. Kodėl? Čia ilga diskusija, apie tai kalbama mano knygoje „Pabaigos niekada nebus“.
Kaip fotografuoju aš? Apie žvėrių fotografavimą per medžioklę kalbėjau. Manau, kad nebūtina žvėrių nuotraukų daryti tik natūralioje gamtoje, galima ir aptvare. Manau, tai nė kiek ne lengviau, ypač jei jis didelis. Žinai, kad žvėrių yra, bet ten ne studija ir reikiamos nuotraukos gali net nepadaryti.
Tačiau dažniausiai fotografuoju natūralioje gamtoje. Geriausias žvėrių ir paukščių nuotraukas padarau anksti ryte. Mane vilioja tekanti saulė, rytmetinė tyla. Būtina nepatingėti atsikelti ir be jokio šautuvo, „apsiginklavus“ fotoaparatu, išsiruošti į gamtą.
Dažnai vakarais sėdžiu bokštelyje – vėlgi be šautuvo – ir laukiu į papildomo maitinimo aikštelę ateinančių žvėrių. Tai daryti dar įdomiau, kai šalia sėdi toks pat „trenktas“ medžioklis (turiu vieną tokį kolegą), tą vakarą neturintis šautuvo ir sumanęs tik pasigrožėti žvėrimis.
Kitas mano devizas – modelių aš nemedžioju. Jei man patiko žvėries elgesys, jei jis ne kasdien matomas ir aš jį nufotografavau, tai į jį šautuvo nekeliu, nors turiu tokią teisę.
Linkiu puikių nuotraukų ir nenustoti kurti archyvo. Kuo daugiau prabėgs metų, tuo jis taps brangesnis.
