2016 12 12
Dvi dienos medžioklių. Šeštadienį lijo lietus, tad ganėtinai permirkome, o sekmadienį šiek tiek pašalo, bet visą dieną krito drėgnas sniegas. Kiekvienam aišku, kad šitokiu oru į medžioklę išsiruošia tik ištvermingiausieji ir prisiekusieji, o žmonos tokius vadina kvailiausiais ir ligos ieškotojais.
Vis dėlto abi dienos buvo rezultatyvios. Kaip medžiotojų himne sakoma: „Ir sekėsi mums iš tiesų…“ Nepatogu girtis, bet patiesiau briedžiuką. Šį sezoną jau antras toks laimikis. Medžioklėje dar keli klubo vyrai pasižymėjo – paguldė tris šernus.
Ko gero, antrąją dieną nebūčiau ruošęsis į medžioklę, tačiau Klaipėdos knygų leidykloje vienai poniai buvau pažadėjęs atvežti kiškio taukų. Maniškiai seniai išdovanoti ar pats panaudojau, tad reikėjo arba vėl sumedžioti ilgaausį, arba prašyti kitų vyrų. Aš kiškelio nepatiesiau, bet pasisekė kitiems – krito net keli ilgaausiai, kelios stirnos ir lapės.
Šioje medžioklėje varėme tik mažyčius „kiškinius“ miškelius. Taukus padovanojo Mindaugas. Kiškio būta itin riebaus. Kaip aš, sumedžiojęs kiškį, juokauju – trys litrai taukų. Aišku, gerokai perdedu…
Sekmadienį vėlai vakare nustojo snigti, pašalo. Pėdsakai idealūs, tad drauge su sūnumi išsiruošiau ieškoti, kur yra pasirodę vilkai. Jau kelis kartus mačiau jų pėdas.
Neseniai tykodamas šernų kiek tolėliau už žvėrių viliojimo aikštelės, miško progumoje, sutemus išvydau juodulį. Ilgai svarsčiau – žvėris tai ar koks kelmas.
Plonas sniegas nuo šalčio suledėjęs traškėjo. Po bokšteliu net prabėgančią pelę girdėjau, tad nė nepagalvojau, kad taip tyliai galėjo koks žvėris eiti. Esu įpratęs nešviesti prožektoriumi, kad jų nenubaidyčiau. Bijo jie tos šviesos, ypač šernai, nes tuoj į juos dažniausiai trenkia šūvis.
O tas juodulys po kurio laiko pajudėjo ir pradingo miške. Tada pagalvojau, kad greičiausiai galėjo būti vilkas. Jis atėjo prie šėryklos tykoti pasirodančių šernų ar stirnų. Abejonė atsirado didelė, tad kažkiek pasėdėjęs bokštelyje pasišviesdamas prožektoriumi nuėjau į tą vietą pažiūrėti pėdsakų. Ir susikeikiau – po velnių, būta vilko, kurį tikrai galėjau patiesti.
Nieko nuostabaus – pilkių vis daugėja. Neseniai plėšrūną patiesė „Medingėnų“ būrelio medžiotojas Gintas Orda. Prieš kelerius metus jų medžioklės plotuose Sigitas Reinikis paguldė net du. Mes, „Kontaučių“ klubo nariai, irgi esame patiesę tris. Vilkus medžiojau telšiškių būrelyje – ten tą dieną taip pat krito du pilkiai, o vienas po medžiotojo šūvio nubėgo palikęs gaurų kuokštą.
Yra tų vilkų į valias, o jų medžiojimas nepaaiškinamai ribojamas. Paskutiniame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Eugenijus Tijušas tikino, kad Lietuvoje vilkų buvo ir bus, naikink juos nenaikinęs, tačiau visi turime būti suinteresuoti jų populiacijos valdymu.
Juk, neduok Dieve, jei dėl nepamatuoto jų gausumo nutiks blogiausia – sumanys pilkis papjauti žmogų. Kas tada atsakys… Gal asociacija „Baltijos vilkas“, kuri vis stabdo jų medžioklę? O vilkų vis daugėja.
Pirmadienį pilkių pėdsakų savo medžioklės plotuose neradome, o sutiktas kaimo žmogus paporino, kad jie dabar išsikėlė į Telšių miškus – matė jų pėdų. Esu tikras, kad parsiras.
