Liepos 21 dieną vyko Juodeikių kaimo gyventojų susitikimas. Čia sugužėjo ne tik dabar kaime gyvenantys, bet ir kažkada čia gyvenę, augę žmonės, kurie galbūt tik sapnuose regi savo tėviškę ir mintimis ten grįžta.
Juodeikių kaimas nedidelis, tačiau jame gyvena ir gyveno darbštūs, nuoširdūs ir draugiški žmonės.
Kad pamatytum su kokia meile ir grauduliu apie savo gimtinę kalbėjo visi susirinkusieji, reikėjo dalyvauti susitikime. Nei raštu, nei žodžiu šito neperteiksi. Vertėjo pamatyti nustebusias ir džiugias akis tų, kurie čia susitiko po daugelio metų. Kiek prisiminimų iškilo prieš akis, kiek juokingų atsitikimų sugrįžo atmintin… Nepamiršome ir tų, kurių jau nebėra, kurie iš mūsų išėjo per anksti. Kalbėta ir apie tuos, kurie dėl vienos ar kitos priežasties negalėjo atvykti į susitikimą.
Visus domino, kaip susiklostė ilgas gyvenimo kelias, kokių staigmenų pateikė praėjęs pusšimtis metų… Atrodo praėjo tiek metų, o susitikus atrodė, kad išsiskyrėme visai neseniai.
Daugelis esame išsibarstę po visą Lietuvą, gal ir ne savo noru, o dėl pusę amžiaus trukusių įvairių permainų. Džiugu, kad susirinko nemažas pulkas juodeikiškių, jog šiais nelengvais laikais nepagailėjo savo laiko ir lėšų atvykti į susitikimą.
Nors mūsų galėjo būti ir daugiau, džiaugiamės, kad gausiai susirinko Ciparių, Vaserių, Papievių ir kitos šeimos. Maloniai nustebino signataras Mečislovas Laurinkus ir jo brolis, atvykę su šeimomis. Nors ką čia stebėtis, juk jie, jų tėvai ir bočiai – Juodeikių kaimo dalis.
Mes, susitikimo organizatoriai – nebejauni žmonės, ne visada galime pasikliauti savo sveikata ir jėgomis, todėl, visų pageidavimu, kitą susitikimą pavedėme rengti jaunesnei kartai.
Norėtųsi susitikti dar ne kartą su draugais, pažįstamais, kartu su vaikais ir anūkais.
