Birželis – vasaros pradžia: ilgiausios dienos ir trumpiausios naktys, kai liepų žiedai varva medumi, grakščiai galvas lenkia bijūnai, svaiginančiai kvepia jazminai, o pievose – džiūstantis šienas, sumišęs su giesmėmis šv. Antanui. O sutemti taip ir nespėjusią naktį nušviečia ant Žemaitijos kalvų ir kalvelių liepsnojantys Joninių (Rasų) laužai… Tai laikas, kai, rodos, dvasia pati kyla link dangaus ir norisi svajoti, džiaugtis, mylėti… Deja, šėtonas ir jo tarnai niekada nemiega. Karas vėl įsiveržė į Europą – Ukraina, kovojanti dėl savo ir mūsų laisvės, Buča, Irpinė… GULAG-as, tremtys ir Rainiai. Priešas tas pats – toks pat nuožmus bei žiaurus kaip ir tada, kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo šalies okupaciją. Birželio 17 d. apdriskusi Raudonoji armija jau riedėjo Telšių miesto gatvėmis. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas, taikių gyventojų persekiojimas ir areštai. Įprastą gyvenimo ritmą pakeitė įtampos ir nerimo dienos. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs pilietis. Totalus sekimas apėmė kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones, o ypač – inteligentiją. Prasidėjo masiniai areštai: nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 3 434 žmonės, dar 3 915 suimta birželio 14–19 dienomis. Dalis suimtųjų kalinti ir tardyti Lietuvos, tarp jų ir Telšių, kalėjimuose, kiti – išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.
Baigiamasis pasirengimo 1941 m. birželio trėmimams etapas prasidėjo gegužės 16 d., kai VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios žiaurios akcijos vykdytoju tapo pats SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija. Lietuvoje pagrindiniais trėmimų organizatoriais buvo D. Bykovas ir P. Gladkovas (Lietuvos NKVD vadovo A. Gudaičio-Guzevičiaus pavaduotojas), beje, už šiuos prievartinius trėmimus vėliau apdovanotas „Raudonosios vėliavos“ ordinu. Šiam kraupiam darbui buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai ir aktyvūs vietiniai kolaborantai – sovietinis, partinis ir komjaunimo aktyvas. Papildomai pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos. Konvojaus dokumentuose į lagerius siunčiami suimtieji buvo ciniškai pavadinti „A grupe“, o tremtiniai – „B grupe“.
Trumpa vasaros naktis, brėško šeštadienio, 1941 m. birželio 14-osios, rytas. Daugelis ramiai ilsėjosi po darbo savaitės, kai 3 valandą nakties į duris pasigirdo garsus beldimas šautuvų buožėmis ir įsakmus reikalavimas jas atidaryti. Prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių – trėmimas. Ginkluotų vykdytojų grupei įsiveržus į namus, vyresnysis pagal sąrašus patikrindavo išsigandusių žmonių šeimos sudėtį ir pradėdavo kratą – esą ginklams surasti. Po to tremiamiesiems būdavo šaltai pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie perkeliami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Kiekvienas mėginimas bėgti baigdavosi šūviais. Nors pagal I. Serovo instrukciją tremtiniams formaliai leista pasiimti iki 100 kilogramų užgyvento turto (drabužių, avalynės, indų, maisto, o kaimo gyventojams – net kirvių ar pjūklų), realybė buvo visiškai kitokia. Daiktų kiekis priklausė tik nuo trėmimų vykdytojų valios, o dauguma šeimų kratų metu buvo atvirai apiplėšiamos. Sukrėsti, sutrikę ir mirtinai įbauginti žmonės dažnai nespėdavo ko nors pasiimti. Likęs jų turtas – viskas, ko nespėjo išvogti patys trėmėjai – buvo tiesiog konfiskuojamas. Suvežti į geležinkelio stotis žmonės buvo suvaromi į ankštus gyvulinius vagonus. Čia, uždaryti tvankumoje, jie buvo laikomi vidutiniškai 3–4 paras, kol budeliai suformuodavo pilnus ešelonus. Siekiant išvengti panikos, šeimos buvo ardomos melu: vyrai buvo atskiriami tikinant, jog jie tik laikinai važiuos kituose vagonuose ir vėliau susitiks su artimaisiais. Deja, daugumai vyrų tai buvo paskutinis kartas, kai jie matė savo vaikus ir žmonas. Ši tragedija palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau skaudžiausiai smogė šviesiausiai tautos daliai: Lietuvos politikams, kariuomenės karininkams, teisėsaugos pareigūnams, visuomenininkams, dvasininkams, mokytojams, gydytojams, menininkams, ūkininkams. Jie buvo valstybės pagrindas, todėl turėjo būti sunaikinti pirmiausia.
1941 metų birželio 14–19 dienomis į suformuotus 17 ešelonų buvo sugrūsta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkstančių žmonių: apie 13 tūkstančių išsiųsta į tremtį, o 4 tūkstančiai – tiesiai į lagerius. Tarp jų buvo net 5 120 vaikų iki 16 metų amžiaus. Stotyse atskirti vyrai išgabenti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sričių, Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Jų šeimos ištremtos į Komijos, Novosibirsko, Tomsko, Altajaus ir Krasnojarsko žemes. Su savo artimaisiais likti leista vos dešimtadaliui vyrų. Dalis tremtinių mirė dar pakeliui – uždaryti, kamuojami troškulio ir ligų gyvuliniuose vagonuose. Atvykusiųjų laukė nepakeliamas Sibiro šaltis, badas, sekinantis fizinis darbas ir nuolatinės komendantų bei prižiūrėtojų patyčios. Daug vaikų, senelių ir ligonių užgeso jau pirmąją žiemą. Tačiau didžiausias košmaras laukė vėliau. 1942-ųjų birželį 2 795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros – į Jakutijos ASSR. Rugpjūčio mėnesį juos išlaipino Lenos ir Janos upių deltų negyvenamose salose: Muostache, Tit Aruose, Trofimovske, Stolbuose, Bykovo kyšulyje, Ambarčiane ir kitur. Šioje ledinėje plynėje nebuvo nei būstų, nei maisto. Žiaurus arktinis speigas, badas ir ligos čia pražudė ištisas šeimas.
1944 metais Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, atsinaujino suėmimai ir masiniai trėmimai. 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš šalies buvo ištremta apie 132 000 žmonių, iš jų daugiau kaip 50 000 moterų ir per 39 000 vaikų. Dar daugiau nei 156 000 Lietuvos gyventojų buvo įkalinti – maždaug kas dešimtas GULAG-o kalinys buvo lietuvis. 1941–1953 m. iš viso įvyko 34 didesnės ar mažesnės Lietuvos gyventojų trėmimo bangos. Pačios masiškiausios iš jų vyko trimis etapais: operacija „Vesna“ („Pavasaris“) – 1948 m. gegužės 22–23 d., kai buvo ištremti 40 002 žmonės; operacija „Priboj“ („Bangų mūša“) – 1949 m. kovo 25–28 d., kai iš Lietuvos išplėštas 28 981 žmogus; akcija „Osen“ („Ruduo“) – 1951 m. spalio 2–3 d., kai ištremta apie 16 150 žmonių. Bet tai tik šalta statistika atskleidžianti prieš Lietuvos piliečius vykdyto genocido mastą. O juk už kiekvieno iš šių skaičių slepiasi gyvi žmonės – moterys, vyrai, vaikai ir seneliai su savo skausmu ir žiauriu likimu. Kiekviename ešelone būdavo sugrūsta po 1–1,5 tūkstančio žmonių, o viename vagone – apie 30–50 tremiamųjų. Kelionė trukdavo mėnesį, du ir daugiau. Itin sunkioje padėtyje atsidūrė besilaukiančios, maitinančios moterys. Sargybiniai atvirai grobstė jų iš namų spėtas pasiimti maisto atsargas. Tremtiniai stengėsi padėti vienas kitam, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, vandens šlakeliu, nes maitinimas buvo prastas, o dažnu atveju jo ir visai nebuvo. Tremtinių prisiminimuose iki skausmo kartojasi tie patys žodžiai: „labai trūko vandens ir oro“ arba „oro netrūko, bet vagone buvo stingdančiai šalta“…
Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai. Vietoj jų išduotos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be vietos komendantūros leidimo tremtinys neturėjo teisės išvykti iš gyvenvietės ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas žingsnis buvo vertinamas kaip mėginimas pabėgti, už kurį grėsė baudžiamoji atsakomybė – įkalinimas kalėjime arba lageryje. Negana to, lagerių kaliniai ir tremtiniai buvo nuolat verbuojami, verčiami šnipinėti ir skųsti savus. Tremtiniai neturėjo jokių teisių, jiems nebuvo teikiama medicinos pagalba. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga – vergais. Jų padėtis neretai buvo netgi blogesnė nei Senovės Romos imperijos laikais. Ten vergai buvo perkami, savininkams jie kainavo pinigus, todėl buvo bent kiek saugomi, o žuvę kaliniai ir tremtiniai sovietų sistemai nieko nekainavo – juos lengvai pakeisdavo naujais represuotaisiais.
Tiems, kuriems pavyko išgyventi ir po diktatoriaus J. Stalino mirties grįžti į gimtinę, kelias namo buvo komplikuotas. Sovietinė valdžia okupuotoje Lietuvoje ne tik negrąžino kalinių ir tremtinių būstų bei kito užgyvento turto, bet ir visais įmanomais būdais stengėsi neleisti jiems apsigyventi gimtinėje, t. y. registruotis. Neturint registracijos, buvo neįmanoma gauti darbo – užsisukdavo užburtas ratas. Negalėdami apsigyventi savo tėvynėje, kai kurie buvę kaliniai ir tremtiniai buvo priversti įsikurti Latvijoje arba Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Grįžusiųjų integracija būdavo kiek lengvesnė tik tuomet, jei jų giminaičiai jau buvo pritapę sovietinėje sistemoje ir turėjo joje tam tikrą statusą. Jie galėdavo padėti prisiregistruoti, susirasti darbą ir pradėti kabintis į gyvenimą iš naujo. Bet apie orų gyvenimą negalėjo būti nė kalbos – savo pačių Tėvynėje jie tapo antrarūšiais piliečiais. Buvę tremtiniai, o ypač kaliniai, sunkiai galėjo gauti darbo pagal turimą išsilavinimą, jiems buvo užvertos durys į bet kokias vadovaujamas pareigas, o jų vaikams – uždarytas kelias į aukštąsias mokyklas. Bet tai tik sausi faktai. Kas apsakys ir aprašys tas fizines ir dvasines traumas, kurias tremtiniai ir lagerių kaliniai patyrė Sibire? Kas išmatuos gilias jų fizines ir psichologines žaizdas, maudžiančius sąnarius, bemieges naktis bei nuolat sapnuojamus košmarus?..
Lietuva jau 36 metus – laisva. Bet politinių kalinių ir tremtinių dvasia ir jų plieninė valia nepalūžo, jie neprarado tikėjimo Dievu ir laisva Lietuva. Jie stovėjo pirmose gretose atkuriant Lietuvos valstybę. Prabėgo 85 metai nuo pirmųjų trėmimų, Rainių žudynių, bet laikas negydo žaizdų, jis tik pridengia jas šydu. Mūsų pareiga – jas atverti, išvalyti ir uždėti tvarstį – gaivinti ir saugoti Atmintį, įsipareigoti daryti viską, kad jokia okupacija ir trėmimai nepasikartotų, kad saugūs augtų mūsų vaikai ir vaikaičiai, liepos kvepėtų medumi, o Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje skambėtų laisvos dainos bei giesmės, kad Tėvynės dangų nušviestų tik Joninių laužai.
