Dvidešimt šešerių plungiškis Saulius Viburys jau kone dešimt metų gyvena Norvegijoje. Čia vaikinas baigė mokslus, įsidarbino prestižiniame darbe, ne per seniausiai įsikūrė sostinės Oslo priemiestyje ir laimingai gyvena su žmona Raimonda, kurią pamilo dar ankstyvoje paauglystėje. Nusprendėme pasidomėti, kokie gi keliai keleliai mūsų kraštietį atvedė į šią tolimą šalį.
– Kurią Plungės mokyklą baigei?
– 2003 metais baigiau Senamiesčio vidurinę mokyklą.
– Kaip nutiko, kad savo ateitį nusprendei sieti su užsieniu?
– Porą vasarų, prieš baigiant vidurinę mokyklą, teko vykti į Norvegiją pasidarbuoti. Po to viskas klostėsi labai natūraliai… Supratau, jog, pasilikus Lietuvoje, mamai bus labai sunku išlaikyti du studentus (brolis tuo metu jau studijavo). Norėjau būti savarankiškas ir pasirūpinti savimi pats, tai buvo tarsi iššūkis, kurio nepabūgau.
Tuomet emigracija iš Lietuvos nebuvo dar taip stipriai paplitęs reiškinys, išsikraustyti į kitą šalį atrodė egzotiška, o ypač vienam, be šeimos. Tačiau tai buvo aiški savarankiško gyvenimo pradžia, kuriai inercijos suteikė mama.
– Pasirinkai Norvegiją. Kodėl būtent ši šalis?
– Kaip ir minėjau, čia teko dirbti, tad ją ir pasirinkau. Nemanau, kad būčiau kur kitur išvažiavęs. Norvegiją tuo metu „pažinojau“ labiausiai, tad ten ir patraukiau. Pradžios kelius praskynė mama, labai pagelbėjo ir keletas norvegų šeimų, su kuriomis susipažinau dirbdamas vasarą.
– Kuriame mieste įsikūrei?
– Po, regis, galybės popierių bei laiškų rašymo gavau stipendiją ir 2003-iųjų vasarą atvykau į Elverumo miestelį mokytis vienmetėje skandinaviško tipo mokykloje. Labai gerai pamenu dieną, kai į namus atėjo laiškas su žinia, jog man skirta stipendija…
Mokyklą pasirinkau pats, dar prieš rašydamas paraišką stipendijai. Elverumas įsikūręs netoli tų vietų, kuriose teko dirbti, dydžiu jis kiek mažesnis už Plungę. Svarbiausia, jog ten buvo sąlygos mokytis norvegų kalbos ir iš arčiau susipažinti su norvegų kultūra.
Nuo 2004-ųjų gyvenu Norvegijos sostinėje Osle. Šį pavasarį išsikėlėme gyventi į Oslo priemiestį.
– Ar sunku buvo prisitaikyti?
– Atvykus viskas buvo įdomu, kiek nauja, nepatirta. Bet gyvenimas, atrodo, pats įsivažiavo į vėžes. Kai nori kuo daugiau patirti, pamiršti barjerus ir prisitaikyti nebėra prie ko. Aš ne iš tų, kurie, šiek tiek mažiau duonos turėdami, jau kelia problemų. Žinoma, jog kultūra skiriasi ir gyvenimo būdas kitoks, bet tai juk kitas kraštas!
Praėjo nemažai laiko, kol pajutau, jog vienokie ar kitokie buities, kasdienybės niuansai pradeda erzinti. Labai lengva zirzti ir būti kažkuo nepatenkintam. Aš mėginu nepamiršti gal kiek vaikiško klausimo „kodėl?”. Kai randi atsakymą į šį klausimą – kodėl viena, o ne kita, kodėl apskritai taip, o ne kitaip, –
tada pradedi suvokti, kad gal tai ir nėra taip jau kvaila ar nepriimtina. Svarbiausia – pažinti kultūrą, tada buitis ir kasdienybė pasidaro kur kas savesnės.
– Kokius mokslus krimtai?
– Po vienerių metų mokslų Elverume, kuriame mokiausi kalbos ir pažinau norvegišką gyvenimo stilių, įstojau į Oslo universitetą. Porą metų toliau gilinau norvegų kalbos žinias, išsamiau analizavau norvegų gyvenimą bei kultūrą tam skirtose studijose užsienio studentams. 2006-aisiais pradėjau ir 2009-aisiais sėkmingai baigiau statybinės inžinerijos, konstruktoriaus mokslus Oslo universitetiniame koledže.
– Kas skatina siekti mokslo aukštumų? Svečioje šalyje tai turėtų būti nelengva?
– Aš daugiau praktikas nei teoretikas. Inžinieriaus mokslus pasirinkau koledže, o ne universitete – būtent dėl praktiškesnio dėstymo būdo. Norvegijoje visuomenė labiau supranta skirtingų mokslo įstaigų paskirtį. Čia kur kas mažiau paplitęs studijavimas „iš reikalo” ar „dėl mados”.
O suskirstymas panašus kaip ir Lietuvoje: proftechninės, kolegijos, universitetai. Visų jų paruošimas skiriasi tuo, kiek giliai yra narpliojama teorija… Universitetinis koledžas man buvo aukso vidurys. Čia užduotys tiesiogiai siejamos su realiomis problemomis darbo rinkoje. Studentai nuo pat pirmosios dienos ruošiami dirbti pagal savo pasirinktą specialybę. Aš pasirinkau tai, ką norėjau studijuoti ir dirbti baigęs mokslus, tad mokslo šaknys buvo gan saldžios.
Kur kas sunkiau už pačius mokslus buvo psichologinis tvirtumas siekti užsibrėžto tikslo. Kol mokiausi, į Norvegiją pradėjo plūsti darbininkai iš Lietuvos (ES atvėrė sienas). Atrodė, kad visi aplinkui uždirbdavo daug, tad galimybių mesti mokslus ir išeiti dirbti į statybas tikrai buvo. Čia labai pagelbėjo vasaros darbai, kurių dėka kasmet tarp mokslų dirbau vis skirtingo tipo projektuose. Suvokiau, kad betono žarnos visą gyvenimą kilnoti nesinorėtų, tad rugpjūtį sugrįžti į mokslus būdavo palaima. Taip pasikraudavau noro toliau siekti aukštesnio išsilavinimo, norėjau tapti specialistu, būti inžinieriumi!
– Kuo šiuo metu užsiimi?
– Dirbu projekte, kuriame atstovaujame rangovams – valstybei. Valstybė perka kompanijos, kurioje dirbu, paslaugas.
Įsidarbinimas neužtruko, nors viskas ir nesiklostė kaip planuota. Baigiau mokslus, galima sakyti, turėjau sukaupęs nemažai praktikos skirtingose statybos sferose. Rekomendacijų gavau iš ankstesnių darbdavių, kolegų. Toliau beliko siuntinėti paraiškas ir laukti atsakymų. Išsiunčiau gal apie penkiolika ir sulaukiau dviejų pakvietimų į pokalbį ir… dviejų darbo pasiūlymų. Pasirinkau man palankesnį ir judu į priekį.
– Galbūt jau esi sukūręs šeimą?
– Mano žmona lietuvaitė. Labai tuo didžiuojuosi! Draugauti su Raimonda pradėjome dar anksti paauglystėje ir savo kelią Norvegijoje pėdiname drauge nuo pat pradžių. Ji kaip įšoko į mokslo vėžes, taip ir rieda į priekį: gavo molekulinės biologijos bakalauro bei magistro diplomus, šiuo metu siekia daktaro laipsnio dokturantūros studijose Oslo universitete.
Netrukus mudu minėsime vienerių metų santuokos sukaktį. Vaikučių dar nesusilaukėme…
– Kaip atrodo tavo norvegiškas laisvalaikis?
– Vienas neišsenkančios aistros žodis – gamta! Išsikėlėme gyventi į Oslo priemiestį pusiasalyje prie fiordo. Artimiausias kaimynas – miškas! Šalia namų – šiauriausias Europos ąžuolynas. Čia išeiname pasivaikščioti. Tiesiog išeini į mišką, žingsniuoji pramintu takeliu, kol apsuki kokį 7 kilometrų ratą ir grįžti namo. Kai saulė lepina, gulime ant uolos prie fiordo, o kai norisi atsigaivinti, neriame į tą patį fiordą…
Savaitgaliais mėgstame išvažiuoti į kalnus. Paskutinį kartą irstėmės po kalnų ežerus kanojomis. Dar šią vasarą planuojame aplankyti tolimesnius fiordus, pabūti ant uolos krašto, kur plyti 800 m stačios sienos iki vandens, taip pat pasivaikščioti vienu iš plokščiakalnių.
Žiemą bent porą kartų stengiamės išvažiuoti į kalnus paslidinėti snieglentėmis, slalomo slidėmis. O savaitgaliais klasikinėmis slidėmis prašliuožiame per mišką.
Kai nėra laiko ilgesnei kelionei į gamtą, man tiesiog pakanka užsikurti laužą kiemo gale ir pabūti ramybėje…
Būna dienų, kai nesinori nieko ir, regis, taip nėra jėgų ką nors veikti, bet užtenka žingsnį žengti už durų slenksčio ir, žiūrėk, pamiršti visą nuovargį. Tad reikia tik prisiversti, nes nusivilti gamtos teikiamais malonumais tikrai nėra tekę. Net jeigu audra už lango, Norvegijoje plačiai žinomas posakis: nėra blogo oro, yra tik blogas apdaras! Ir aš tam šimtu procentų pritariu.
Be laisvalaikio gamtoje, daug laiko tenka meistravimui. Domiuosi „vabalų” judėjimu, turiu dar galybę norų bei idėjų, kurių jau nemaža eilutė susikrovė, bet tai gal ne tiek susiję su „norvegišku” laisvalaikiu… Beje, baltą „vabalą“ su žmona pasirinkome ir savo vestuvėms, vietoj tradicinio limuzino…
– Skirtumai tarp Lietuvos ir Norvegijos, ko gero, nemaži?
– Panašus skaičius gyventojų, bet didžiulis užimamos teritorijos skirtumas. Abi šalys turi nuostabių gamtos kampelių ir panašių iššūkių juos išsaugojant.
Tiek Lietuvos, tiek Norvegijos regionuose žmonės šneka dialektu, tik Lietuvoje tai mažiau išryškėja didmiesčiuose, valstybinėse įstaigose, mes turime bendrinę kalbą. O norvegai visą gyvenimą kalba dialektu, kuriuo išmoksta kalbėti, nesvarbu, kur jie nugyvens likusį savo gyvenimą. Sutinki kartais kokį naują žmogų ir tenka ausimis pakarpyti, kol supranti, ką jis tau sako. Rašytinės yra dvi bendrinės kalbos, iš kurių viena labiau paplitusi vakarinėje pakrantėje.
Visų skirtumų turbūt neįmanoma išvardinti.
– Ar dažnai apsilankai Plungėje?
– Grįžtu kasmet bent jau porą kartų. Ypač malonus jausmas įvažiuoti į Plungę, matyti, kaip ji gražėja. Neretai, prieš sustodamas prie mamos namo, apsuku ratą Plungės gatvėmis, nužvelgdamas, kas pasikeitė. O šiaip tai kas savaitę užsuku į internetines Plungės laikraščių svetaines paskaityti naujienų.
