2015 m. minėsime kunigo saleziečio Jono Bosko 200–ąsias gimimo metines. Likus keleriems metams iki šio jubiliejaus, 2009 balandžio mėnesį, vyriausiasis saleziečių kongregacijos rektorius nusprendė pasiųsti po pasaulį garbingą kunigo J. Bosko relikviją, kad visi žmonės, girdėję apie kun. Bosko, bet neturėję galimybių patys nukeliauti į Turiną aplankyti šventojo kapą, galėtų prisiartinti ir paprašyti šventojo užtarimo. Kelionė trunka jau ketvirtus metus, relikvijos apkeliavo didelę dalį pasaulio, paskutinė liko Europa.
Jonas Bosko gimė Italijoje, netoli Turino, Castelnuovo provincijoje. Būdamas vos dvejų metų, neteko tėvo. Pirmąja būsimo šventojo auklėtoja tapo motina Margarita, drąsi ir išmintinga moteris, nors menkai išsimokslinusi, bet turėjusi tvirtą tikėjimą, mokiusi vaikus įžvelgti meilingą Dievo artumą visuose gyvenimo įvykiuose.
Nuo mažumės Jonas karštai troško mokytis. Dėl įgimtų gebėjimų sužadinti kitų žmonių prielankumą ir būti autoritetu, jis greitai tapo kaimo vaikų lyderiu, o kartu vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, jog tam, kad galėtų daryti gera daugybei jaunuolių, jis privalo studijuoti ir tapti kunigu.
1835 m. dvidešimtmetis J. Bosko įstoja į seminariją. Po šešerių studijų ir dvasinio ugdymosi metų, 1841 m. birželio 5 d., Turino arkivyskupas įšventina jį kunigu. Nuo tada jis jau gali visiškai atsiduoti darbui su vargstančiais vaikais. Jaunas kunigas eina į miesto gatves, norėdamas pamatyti, kaip jaunimas leidžia laiką, ir lieka priblokštas. Priemiesčiuose – neramu, nuolatos kyla riaušės. Neturintys darbo, nusivylę paaugliai šlitinėja gatvėmis, pasiruošę krėsti šunybes. Kunigas pastebi juos tarpuvartėse lošiančius iš pinigų. Jaunuolių veidai dega pykčiu, dėl duonos kąsnio jie pasiryžę bet kam. Tačiau dar didesnį siaubą kunigas patiria apsilankęs kalėjime. Jis rašo: „Buvo baisu išvysti daugybę sveikų, tvirtų, gyvybingų 12-18 metų vaikinų, kurie tūno uždaryti be veiklos, sukandžioti vabzdžių, stokoja materialaus ir dvasinio maisto“. Kunigas nusprendžia: „Bet kuria kaina privalau daryti viską, kad jauni vaikinai nepatektų į kalėjimą“. Tam, kad šis pasiryžimas būtų įgyvendintas, tenka tiesti naujus kelius. Kiekvieną sekmadienį klausosi vaikų išpažinčių, pamokslauja, rūpinasi pusryčiais, žaidžia drauge su globotiniais, dirba kaip mokytojas, o vakare vedasi juos į bažnyčią ir moko katekizmo, asmeniškai su kiekvienu pasikalba. Naujoje oratorijoje vaikų vis daugėja – sekmadieniais jų susirenka per kelis šimtus. Vaikus traukia kunigo asmenybės žavesys, gebėjimas užmegzti širdingos bičiulystės ryšius.
Kunigas J. Bosko žino, kad dauguma jo vaikinų, atvykusių iš provincijos miestelių ir kaimų, neturi kur nakvoti. Todėl, įkvėptas Apvaizdos, prie oratorijos atidaro prieglaudą namų neturintiems vaikams. Pirmaisiais metais čia apsistoja tik septyni vaikai, kitais – šešiolika. 1860 m. prieglaudoje jau gyvena keturi šimtai septyniasdešimt. Galiausiai jų skaičius išauga net iki aštuonių šimtų.
Kunigas savo auklėtiniams padeda ne vien dvasiškai. Vaikinus, iš provincijos atkeliavusius į Turiną ieškotis darbo, darbdaviai įdarbindavo mokiniais ir kiek įmanydami išnaudodavo. Matydamas tai, J. Bosko imasi mokyti vaikus įvairių amatų, kurių dar paauglystėje buvo išmokęs, kad užsidirbtų duonai ir susimokėtų už mokslą.
Pirmiausia jis moko juos taisyti batus. Pirmąją „batų taisyklą“ kunigas atidaro P. Pinardi namų koplyčios zakristijoje. Po to ateina siuvėjų eilė: šie mokosi kirpti ir siūti skurdžioje virtuvėje, padedami ne tik paties J. Bosko, bet ir jo motinos. Vėliau, atidarius prieglaudą, kuri užėmė visą P. Pinardi namą, kunigas įsteigia ir mažytę mechanikos dirbtuvėlę bei stalių dirbtuves. Visas šias veiklas kunigas J. Bosko sugeba plėtoti, neturėdamas nuolatinių pajamų – Dievo Apvaizda jo niekuomet neapleidžia.
Suvokdamas didžiulę katalikiškos spaudos svarbą, atidaro ir spaustuvę. Darbuotis visose šiose veiklose pakviečia keletą mokytojų pasauliečių. Tačiau vėliau supranta, kad dar uoliau ir nuoširdžiau ugdyti jaunimą galėtų tam atsidėję vienuoliai, todėl vėliau įsteigia ir saleziečių kongregaciją.
Kovo 2-16 d. kunigo J. Bosko relikvijos keliavo po Lietuvą, o kovo 15 ir 16 d. aplankė ir mūsų, Telšių, vyskupiją. Paskutinė stotelė šioje vyskupijoje, o kartu ir Lietuvoje, buvo Žemaičių Kalvarijos šventovė.
Nors oras kovo 16-ąją buvo itin atšiaurus, gausus būrys tikinčiųjų laukė relikvijų Bazilikos šventoriuje. Įsukus nekantriai laukiamoms mašinoms, minia prasiskyrė, padarydama taką. Relikvijorių pasitiko bažnytinė procesija, vadovaujama kanauninko Andriejaus Sabaliausko. Tikinčiųjų lydimos relikvijos, giedant Žemaičių Kalvarijos Kalnų baigiamąsias giesmes, įneštos į šventovę ir pastatytos prieš altorių.
Katechezę apie Šv. Jono Bosko relikvijų piligrimystę vedė jas Lietuvoje lydintis kunigas salezietis Alessandro Barelli SDB. „Kunigas Bosko priėmė daug vaikų ir jaunimo, – sakė svečias, – o šiandien yra jūsų priimtas. Priimate jį ne kaip žmogų, kuriam reikia pagalbos, o kaip šventąjį, kuris gali jus užtarti“.
Kas tos relikvijos? Tai Šv. Jono Bosko dešinioji ranka, įdėta į užantspauduotą aliuminio dėžutę, kuri paslėpta iš dirbtinių sakų pagamintoje Šv. Jono Bosko tikro ūgio (Šventasis buvo maždaug 1,64 m. ūgio) figūroje. Šia ranka kunigas laimino žmones, dėjo ją ant savo globojamų vaikų ir jaunuolių galvų. „Svarbu suprasti, kad Šv. Jono Bosko figūra nėra mumija, – sakė A. Barelli. – Veidas sukurtas pagal tuometinę fotografiją, padarytą iš karto po Šventojo mirties. Relikvija įdėta į ertmę, esančią krūtinėje. Žmonės pačios relikvijos nemato, mato tik šventojo figūrą. Su relikvija keliauja ir dokumentai, patvirtinantys, kad relikvija nesuklastota, o atkeliauja tiesiai iš Šv. Jono Bosko kūno, kuris ilsisi Turine.
Relikvijų pagarbinimas yra priimtas Katalikų Bažnyčioje, bet jį reikia atskirti nuo tikro kulto. Mūsų tikėjimo centre yra Jėzus Kristus. Visi pamaldumai, esantys „aplink“ sakramentinį bažnyčios gyvenimą, gali padėti stiprinti tikėjimą, nors yra nebūtini. Reikia suprasti, kad eiti melstis prie relikvijų – nereiškia eiti prie magiškų galių turinčio daikto. Žmonės meldžiasi prie relikvijų, kad galėtų stiprinti tikėjimą per to šventojo užtarimą. Gerbdami relikvijas, tikime, jog vyksta bendrystė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Kai meldžiamės šventųjų užtarimo, malda keliauja pas Dievą.
Po kunigo A. Barelli katechezės pamažu buvo einama prie relikvijoriaus, ant jo dedamos rankos, meldžiamasi.
Po pamaldų kunigas A. Barelli padėkojo Žemaičių Kalvarijos Bazilikos rektoriui kanauninkui Jonui Ačui ir įteikė atminimui Šv. Jono Bosko statulėlę bei lentelę, primenančią relikvijų apsilankymą šioje šventovėje.
Žemaičių Kalvarijos Bazilika buvo paskutinė vieta mūsų šalyje, kur buvo pagerbtos Šventojo relikvijos. Iš čia jos iškilmingai išlydėtos, ir Šv. Jono Bosko viešnagė Lietuvoje baigėsi.
