„Man medžioklė yra žmonių bendravimo forma. Tai gal ir nieko neišsprendžia, tačiau… Kol nebuvau medžiotoja, neįsivaizdavau, jog žmogus gamtoje gali taip įsijausti. Nebuvau mačiusi tokio rūko– sluoksniuoto kaip pyragas. Tokio vaizdo namuose niekada nepamatysi. Gražus rudenį parudavęs parko klevas. Bet kai auksinis medis miške išlindęs iš eglių žalumos, jis visai kitaip atrodo. Miškas turi savo dvasią. Ji žmogų įkvepia, taurina. Medžiotojas pamato žvėrių gyvenimą. Man nepatinka varyminės medžioklės. Ten žvėris varomas į mirtį. Tačiau važiuoju dėl pabuvimo tarp medžiotojų“, – pasakoja buvusi Plungės policijos komisarė, dabar šio rajono darbo biržos vadovė plateliškė Dangirutė Jurkuvienė.
Kai tapusi policijos komisare 2000 metais atsikėlė gyventi į Plungę, tapti medžiotoja ją paskatino Aplinkos apsaugos agentūros viršininkas Aloizas Balsys. „Esi tarp vyrų, moki naudotis ginklu, turi būti medžiotoja. Juk nebūtina šauti į žvėrį. Gali ir šiaip važiuoti į gamtą“, – tikino jis.
Taip ir tapo ji medžiotoja. Pirmą kartą pasodino ją į bokštelį ir perspėjo, kad ateis šernai. Ir atėjo didžiausia banda. Tačiau į žvėrį nešovė. Sakosi, kad adrenalino buvo labai daug. Paskui teko meluoti, kad nebuvo patogu šauti, kad žvėrys nepatogiai stovėjo. Kolegos medžiotojai, matyt, nepatikėjo. Girdi, esi medžiotoja ir turi šauti.
„Paskui lyg Dievulis mane būtų nubaudęs. Ilgai nebeatėjo joks šernas. Tačiau vieną vakarą atėjo – tiesiai, kaktomuša į mane. Kai šernas stovi priekiu, taikinys menkas, tačiau šoviau ir pataikiau tiesiai į akį“, – prisimena pirmą sumedžiotą žvėrį D. Jurkuvienė.
Netrukus paaiškėjo, kad ji gali būti tokia pat medžiotoja, kaip bet kuris vyras. Gal net geresnė. Pirmą medžioklės sezoną paguldė septynis šernus. Vieno iš jų iltys įvertintos sidabro medaliu. Tai buvo pirmais medžioklės metais. Dabar jau net nesuskaičiuotų, kiek yra sumedžiojusi šernų – daug. Be jų yra paguldžiusi ne vieną stirną, lapę, kiškį…
… „Tačiau aš ne tiek noriu sumedžioti žvėrį, kiek juo pasidžiaugti. Mačiau šerną albinosą. Buvo pusiau baltas. Didelis kuilys. Vieną kartą, per elnių rują, galėjau sumedžioti patiną. Bet tos elnės tokios gražios, kad net nesiryžau trukdyti tų žvėrių gyvenimui. Už tai, kad nešoviau, nuo medžiotojų gavau velnių. Tą sezoną pelniau gamtos mylėtojos vardą. Kitą kartą prie bokštelio, kuriame sėdėjau, atėjos briedis ir… pradėjo kasytis į jį. Maniau, kad nuvers bokštelį. Ot būtų buvę! Tai matęs kitame bokštelyje sėdintis medžiotojas krito iš juoko“, – prisimena savo medžiokles Dangirutė…
… Tačiau moteris visada yra jautresnė gyvam padarui. D. Jurkuvienė bjaurisi daugelio medžiotojų elgesiu, nejautrumu. Kiek dėl to krenta šernių mamų. Ji prisimena šerniuką, kurio mama buvo nušauta. Šis jokio savisaugos instinkto neturėjo, nebijojo žmogaus. Po to ilgai negalėjusi važiuoti į medžioklę. Tačiau, anot jos, tas poreikis vėliau vėl atsiranda. Net taksiuką įsigijo. Labai norėtų sumedžioti puikų elnią. Tikisi, kad taip ir bus. Šalia stirninų ragų, šernų ilčių jos name turėtų kyboti ir elnio karūna.
„Labai norėčiau pamedžioti Afrikoje, Rusijoje paguldyti mešką“, – apie svajones porina D. Jurkuvienė.
Iš K. Slivskio knygos „Moteris ir šautuvas“
