Baigiame spausdinti pokalbi su kun. br. Sauliumi Bytautu, publikuota dienraštyje „Bernardinai.lt”.
– Papasakokite apie Sibiro parapijas. Ar, be Jusu, ten buvo daugiau kunigu?
– Parapiju ir lankomu vietu buvo labai daug. Tuo metu buvau tik vienas kunigas, dirbantis pastoracijoje. Kun. Josefas Svidnickis kalejo Kuibyševe, Novosibirsko srityje, vyskupas Sigitas Tamkevicius buvo tremtyje Krivošeino, Tomsko srityje. Po keleriu metu pasijutome laisviau, pradejo atvykti kunigu iš Italijos, Vokietijos, Lenkijos ir t. t. Atvažiuodavo ir vyskupu iš JAV, Aliaskos, Lenkijos. Labai gerus ryšius palaikeme su Novosibirsko universitetu. Jo vadovybe padedavo del pakvietimu užsienieciams. Sekmadieniais Novosibirske Šv. mišiose dalyvaudavo apie 300 tikinciuju, Tomske – 200, Altajaus krašto Kemerovo srities ir kitose didesnese ar mažesnese bendruomenese – nuo 10 iki 200 žmoniu.
Dabar Vakaru Sibiro vyskupijoje yra apie 50 kunigu. Parapijose, kur bendruomenes dar tik mezgesi, kur nuvažiuodavau karta per tris menesius, dabar visur stovi gražiausios bažnycios. Labai gerai dirbo Eucharistijos seserys su vaikais ir jaunimu, ju deka atsirado katalikiškoji mokykla. Motinos Tereses seserys dirbo su ligoniais ir senukais.
– Kaip paskui eme keistis situacija atšilimo laikais?
– Novosibirske buvusi gausi vokieciu bendruomene M. Gorbaciovo valdymo metu eme sparciai mažeti, sovietu valdžiai leidus jiems išvažiuoti i Vokietija. Paskui jie išsikviesdavo ir kitus šeimos narius. Dauguma mišriu šeimu taip pat išvyko i Vokietija. Taip budavo – išvažiavo vienas, o po puses metu dar dešimt pasikviecia, dar po pusmecio – jau anie pasikviecia po dešimt. Taip ir nyko vokieciu bendruomene. Masteme, ka daryti: jei visi išvažiuos, tai bus uždaryta ir bažnycia. Susirinkusi bendruomene, jaunimas nutare užsiimti veikla, butent – universitetine sielovada, karitatyvine veikla, kurti kita parapija paciame miesto centre. Anksciau Novosibirske buvo kataliku bažnycia, pastatyta XX a. pradžioje ir nugriauta Stalino laikais, tad, tuo remdamiesi, pradejome prašyti, kad miesto valdžia skirtu žemes sklypa Novosibirsko centre. Prie šiu planu igyvendinimo prisidejo daug žmoniu. Bendruomene atsinaujino naujais nariais, kurie užpilde spraga, išvykus vokieciams
– Ar dar kada buvote grižes ten apsilankyti?
– Ne, nebuvau. Nors jau praejo 16 metu, kai grižau iš Sibiro, taciau ryšiai nenutruko. Bendraujame laiškais, internetu, vasara dažnai sulaukiu sveciu – savo buvusiu parapijieciu. Taip pat prieš dvejus metus buvo atvykes kunigas Viktoras Bilotas, kiles iš Tomsko lietuviu, su grupe jaunimo.
– Esate vienas iš pirmuju pranciškonu, Lietuvoje istojusiu i brolija dar pogrindyje. Kaip tuomet viskas atrode?
– Aš esu kiles iš Telšiu. Mano klebonas Juozapas Pacinskas buvo pranciškonu delegatas Lietuvai. Visi senieji pranciškonai jau buvo garbingo amžiaus, iš jaunesniu – br. Bronius Poškus ir neseniai istojes T. Adolfas Pudžemys, pas ji atostogaudavau budamas klieriku. Žavejausi šv. Pranciškaus gyvenimu. T. A. Pudžemio paragintas, istojau pas pranciškonus.
Seminarijoje buvo gyva šv. Pranciškaus dvasia. Susibure grupele, klierikas Benediktas Jurcys pasakodavo apie Šv. Prancišku. Vieni kitus paragindavome – taip daug klieriku atejo i brolija. Labai noriai skaitydavome knygas apie Šv. Prancišku. Platindavome religine literatura, paslapcia šviesdavome knygas, o paskui tuos rulonus-knygas plešydavome liniuote pasieme, nešdavome irišti. Du klierikus kagebistas nutvere su tais rulonais (viena iš pranciškonu, kita iš jezuitu) ir išmete juos iš seminarijos.
Kasmet vasara visi susirinkdavome Paberžeje, Tevas Stanislovas mums vesdavo rekolekcijas. Kureme planus, ka darysime ateityje, ir laukeme geresniu laiku. Seminarijoje musu buvo apie 10.
Veliau užsimezge ryšys su lietuviais pranciškonais, gyvenusiais Amerikoje. 1984 m. vasara atvyko šv. Kazimiero provincijos provinciolas Tevas Augustinas Simonavicius iš Toronto. Jis susitiko su daugeliu naujuju broliu, taip pat aplanke brolius Antanina, Jokuba, Jurgi, Broniu, Pauliu, Roma, gyvenusius Kretingoje. Senieji broliai, nepaisydami jiems tekusiu sunkiu išbandymu, liko ištikimi šv. Pranciškaus dvasiai. Taip pat kol leido sveikata, jie kuo galedami pagelbedavo Kretingos parapijai. Nesvetimas buvo broliukams ir humoro jausmas. Br. Antaninas visa laika budedavo zakristijoje juodu kostiumu apsirenges, galva nuskusta. Viena karta ateje saugumieciai eme klausineti, kaip cia kas, kaip tie pranciškonai gyvena Kretingoje, ka veikia, o jis jiems ir sako: „Broliai, o jus iš kokio ordino busit?” Tad ir baigesi taip šita kalba.
– Jus buvote pogrindžio pranciškonai. Kadangi brolyste buvo „nelegali”, gal ji buvo labiau slepiama, labai asmeniškai išgyvenama?
– Kai mokemes seminarijoje, labai mielai bendraudavome, susitikdavome per pertraukas, kurdavome planus ateiciai, kaip gyvensime, kai baigsime seminarija, kalbedavomes, kas važiuos i misijas. Budavo džiugu apie tai kalbetis, dalytis geromis mintimis. Vieni kitus palaikydavome, sustiprindavome dvasiškai.
– Nemaža Jusu pranciškoniško gyvenimo dalis nušviesta misionierystes – dabar štai vel važinejate i misijas Baltarusijoje, esate Baltarusijos lietuviu bendruomenes kapelionas. Tai Jusu pašaukimas, kaip Jus pats manot?
– Ryšius su Baltarusijos lietuviu bendruomene užmezge Vilniaus brolija. Taip tesiama sena istorine tradicija, nes iki lietuviu pranciškonu-bernardinu vienuolynu uždarymo (1845 m.) dabartineje Baltarusijoje (Minske, Mogiliove, Budslave, kituose vienuolynuose) gyveno broliai iš Lietuvos šv. Kazimiero provincijos. Vieno iš definitoriumu metu nutare pasiulyti man, kaip turinciam patirties, „skelbti Evangelija slavu krašte”, kartkartemis aplankyti lietuviu bendruomene. O paklusnumas – vienas iš ižadu vienuolyne. Broliai papraše – tai kodel nepagelbeti, ypac jei matai, kad tarp visu kitu rupesciu gali surasti laiko ir šitam poreikiui.
– Kokie tie rupesciai, darbai, kuriais užsiimate Lietuvoje?
– Studijuoju VDU, tyrineju lietuviu pranciškonu pastoracine veikla (1940-1990) Lietuvos okupaciniu laikotarpiu, dirbu Plunges Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaru, dalyvauju Carito veikloje, esu Vilkaviškio pranciškonu pasaulieciu dvasinis asistentas, Žemaitijos šauliu kapelionas, dar visokiu kitokiu darbeliu turiu… Džiaugiuosi, kad galiu buti naudingas Bažnyciai ir Tevynei.
