Dažnai skundžiamės prastu gyvenimu Lietuvoje, darbo vietų trūkumu, vis didėjančiomis maisto produktų ir kitų prekių, paslaugų kainomis, mažomis algomis. Nors vidutinis šalies atlyginimas siekia per du tūkstančius litų. Rodos, gaunant tuos porą tūkstantėlių, gyventi galima. Nesakau, kad „šikarniai“, bet pragyventi įmanoma.
Deja, realybė kitokia. Kur tau nebus vidutinis šalies atlyginimas virš dviejų tūkstančių, kai vieni gauna vos minimumą, o kitiems – ir keliasdešimties tūkstančių negailima. Ir tiek mokama ne kokiame uab’e, kur atlyginimą vadovai gali išsimokėti pagal pelną ir sąžinės dydį. Kalbu apie valstybinę įmonę – jau nebeveikiančią Ignalinos atominę elektrinę, kuriai uždaryti reikia didžiulės krūvos pinigų.
Apsukresnieji nepraleido puikios progos prasibrauti prie lovio. Tikromis aukso kasyklomis tapusi likviduojama elektrinė vilioja visokio plauko tikrus ir tariamus ekspertus. Ir ne tik iš Lietuvos. Kaip rašo „Lietuvos rytas“, per kelerius metus įvairiausiems konsultantams iš užsienio jau išdalyta kone pusšimtis milijonų ir – ne lietuviškais, o eurais! Paprasto lietuvaičio (to, kuris gauna tą vidutinę 2 tūkst. Lt algą) garbę ir orumą tiesiog sutraiškyti turėtų žinia, kad vienam specialistui iš Vokietijos atseikėtas mėnesio atlyginimas siekia 56 tūkstančius litų už… dviejų savaičių darbą! Ir kitiems šios „kasyklos“ uždarymo darbams vadovaujantiems ekspertams, specialistams ar kokiems patarėjams socialinių pašalpų prašyti tikrai neteks.
O kai kalba pasisuka apie eilinius valstybės piliečius, valdžia tuoj prisimena apie taupymą – vis diržus ragina veržtis. Tik kažin kiek dar liko tame dirže skylučių… Minimalios algos didinimo klausimas ne vienam valdžios ponui – it rakštis minkštoje vietoje… O kiek diskusijų, kiek pasisakymų ta tema. „Kad tik valstybė nenubiednėtų“, „dar ne laikas“, „dar reikia taupyti“… Kiek tokių ir panašių frazių žarstoma dėl kupiūros su Jono Basanavičiaus atvaizdu, kuri būtų pridėta prie minimumo, iš kurio galą su galu sudurti – tikras menas.
Minimali mėnesinė alga (MMA), kaip svarstoma, geriausiu atveju padidėtų tik nuo kitų metų. Nuo liepos. O kas tam eiliniam Lietuvos piliečiui, gaunančiam tą mažiausią algą, pasikeis? Atskaičius iš tos penkiasdešimtinės, į rankas lieka vos trisdešimt su viršum. Už tuos varganus kelis litus prekybos centre nueisi į duonos skyrių, trumpam stabtelėsi prie pieno produktų, krepšelin įsidėsi ne paties geriausio muilo (minimaliai švarai palaikyti), o į mėsos skyrių nėra ko ir bedairytis…
Bet nėra to blogo… Užtat kokios smagios tampa didžiosios metų šventės, kai ant stalo padedi (žinoma, jei prieš kurį laiką pagalvojai apie tai ir pasitaupei) gardesnį kąsnelį, gėrimų, deserto…
Tad belieka kantriai laukti „geresnio“ gyvenimo. Ir švenčių.
