Pažįstantys menininką Leonardą Černiauską greičiausiai nė minutei nesuabejos šių jo žodžių tvirtumu. Kurį laiką pomėgiu buvęs užsiėmimas šiandien jam, kaip pats teigia, yra mėgstamas darbas. Todėl be tapybos jis vargiai ištvertų dieną. Nesvarbu, kad šio menininko sukauptoje asmeninėje kolekcijoje – sunkiai nusakomas kiekis įspūdingų paveikslų. „Reikia ką nors dirbti, kad „neužsamanotum“, – filosofiškai nutęsia mintį dailininkas, kviesdamas apsidairyti išskirtinėje savo namų aplinkoje – Platelių dvaro sodybos malūne įkurtoje meno galerijoje. O ir proga tam neeilinė: šiemet sukanka 30 metų, kai ši galerija atvėrė duris menu besidomintiems lankytojams.
Vizija buvo kitokia
Babrungėnų kaime esantis akmeninis vandens malūnas saugo daugiau nei 200 metų istoriją. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje stūksantis pastatas yra vienintelis toks visoje Žemaitijoje pripažintas architektūros paminklu. „Vizija, kai 1989 metais įsigijau šį malūną, nuo dabartinės labai skiriasi. Norėjau, jog čia atsirastų kaimo kultūros centras. Nelengva buvo gauti reikalingus leidimus tam“, – prisimena L. Černiauskas. Nors menininkas sako, kad nuo pradinės vizijos ir nutolta, tačiau kad Platelių dvarui priklausęs malūnas šiandien puoselėja kultūrinę dvasią, turbūt neatsirastų prieštaraujančių. Čia tikra meno tvirtovė, į kurią tikrai verta užsukti.
Tiesa, pats galerijos savininkas kiek nusivylęs. „Niekam meno nebereikia“, – sako L. Černiauskas. Lankytojų kiekvienais metais sulaukiama vis mažiau, vietinius interesantus ženkliai lenkia iš užsienio atvykę turistai. Bet tokia tendencija menininko nestebina. „Ko norėti, jei pas mus informacijos centrai daugiausia skelbia tik kur pavalgyti ir išgerti galima“, – pašmaikštauja pašnekovas. Panašios replikos pokalbio metu ne sykį pasigirdo, ir tai leido suprasti, jog vienas talentingiausių ir žinomiausių Plungės krašto dailininkų neretai jaučiasi nepelnytai pamirštas. O siūlytis ir prašytis dėmesio – ne itin viliojanti perspektyva. Geriau savo energiją atiduoti kūrybai.
Peizažai „ima viršų“
L. Černiausko pristatyti nereikia, už jį kalba jo kūryba, paveikslai, kelios dešimtys surengtų parodų. Ir šiandien viena jų galima pasigrožėti užsukus į Plungės kultūros centro fojė. Čia L. Černiausko meno galerijos įkūrimo jubiliejui iškabinta šio dailininko tapybos darbų ekspozicija, kurioje vyrauja žemaitiški peizažai. Būtent gamta yra didžiausias dailininko įkvėpimo šaltinis. „Gamtoje gyveni, spalvų visokių matai, ypač ruduo yra išskirtinis“, – sako Leonardas. Sodriai raudoni, geltoni gamtos atspalviai padaro jo paveikslus tarsi gyvus. Nors tapytojas tvirtina, kad jo kūrybos tematikoje yra visko: nuo portretų iki gyvūnų, tačiau peizažai „ima viršų“. Toks jau tas menininko pašaukimas – įamžinti tai, ką matai.
Unikalia tapyba iš kitų dailininkų išsiskiriantis L. Černiauskas savo kūrybos pradžia laiko 1966-uosius, kai pradėjo dirbti tuomet Plungėje klestėjusioje liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Ten jis atsiskleidęs kaip menininkas ir pradėjęs eiti profesionaliosios dailės keliu. Dažniausiai didesnio formato, dramatiškus, ekspresyvius, emocingus paveikslus tapantis autorius sako, kad jo darbuose kiekvienas gali atrasti kažką, kas jam artima, tik reikia nebijoti interpretuoti jų pagal savo nuotaiką. Dailininko kūryba – ryški ir žaisminga, išbandomi įvairūs tapymo stiliai ir technika. Ypatingą vaidmenį darbuose, kaip minėta, vaidina spalva.
Galerijoje –
ir senovę menantys daiktai
Pravėręs L. Černiausko meno galerijos duris kiekvienas turės progą susipažinti ne tik su šio kūrėjo tapyba – čia ir įvairiausių senovinių, istoriją menančių daiktų muziejus. „Žmonės atneša, pats vis kažką surandu“, – trumpai paaiškina dailininkas. Bene seniausias eksponatas šioje kolekcijoje mena dar dvaro malūno laikus. Tai kašė, lietuviškai dozatorius, kuris buvo naudojamas kaip girnų įrenginys.
Siuvimo mašinos, spausdinimo mašinėlės, darbo įrankiai, muzikos instrumentai, netgi pelėdos iškamša – akys sunkiai spėja fiksuoti tai, kas sutalpinta buvusio malūno pirmame aukšte. Aišku, ir gausybė paveikslų. L. Černiausko meno galerijoje telpa visas šio išskirtinį talentą turinčio žmogaus kūrybinis turtas. Kiek paveikslų čia kabo, kiek jų surikiuota, sunku ir besuskaičiuoti. Nieko keisto, juk per kūrybinius metus jų sukaupta gausybė.
„Lipi, kol pasieki viršūnę…“
Skaičiuodamas savo galerijos įkūrimo jubiliejinius metus, L. Černiauskas vis dažniau susimąsto, koks likimas laukia jo sukauptų paveikslų, vis dažniau pagalvoja, kam norėtų patikėti savo darbus.
„Mokinių neturiu, žinote, man gaila savo laiko. Man kūryba yra malonumas, tapyba – viso gyvenimo prasmė. Pats didžiausias malonumas yra visko išmokti pačiam, – aiškina L. Černiauskas. – Čia kaip laiptai į viršų: lipi, kol pasieki viršūnę, taip pamažu auga profesionalumas. Ar aš jau savąją viršūnę pasiekiau? Galbūt jos niekada ir neįmanoma pasiekti, dabar svarbu nepradėti riedėti atgal.“
