Šiemet minimos iš Mažeikių kilusio prozininko, dramaturgo, eseisto Romualdo Granausko 85-osios gimimo ir 10-osios mirties metinės.
Rašytojo vardu pavadintoje Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje visus metus vyko įvairios veiklos, skirtos prisiminti rašytoją ir įprasminti jo kūrybą.
Viena jų – konkursas „Haiku senajam lietuviškam kaimui“, kuriame sėkmingai dalyvavo ir būrys jaunųjų kūrėjų iš Mažeikių rajono.
Pirmiausia vyko dirbtuvės
Kai kalbama ar rašoma apie R. Granausko pasaulėjautą, kūrybinį palikimą, neretai rašytojas apibūdinamas kaip „tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, sukūręs paminklą nykstančiam senajam lietuviškam kaimui“.
Skuodo bibliotekos darbuotojai inicijavo renginių ciklą, susietą ir su rašytojo kūrybiniu palikimu, ir su Lietuvoje vis labiau populiarėjančiu japonišku poezijos žanru, vadinamu haiku.
Šiemet minimos iš Mažeikių kilusio prozininko, dramaturgo, eseisto Romualdo Granausko 85-osios gimimo ir 10-osios mirties metinės.
Rašytojo vardu pavadintoje Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje visus metus vyko įvairios veiklos, skirtos prisiminti rašytoją ir įprasminti jo kūrybą.
Viena jų – konkursas „Haiku senajam lietuviškam kaimui“, kuriame sėkmingai dalyvavo ir būrys jaunųjų kūrėjų iš Mažeikių rajono.
Bet anksčiau nei konkursas „Haiku senajam lietuviškam kaimui“ Skuodo R. Granausko viešojoje bibliotekoje įvyko haiku dirbtuvės.
Gegužę šių dirbtuvių dalyviai turėjo galimybę daugiau sužinoti apie haiku rašymo principus, pasiklausyti kitų autorių sukurtų šio žanro kūrinių.
Dirbtuves vedė ir patirtimi su jų dalyviais dalijosi mažeikiškė, trijų knygų autorė, respublikinių bei tarptautinių konkursų nugalėtoja, Šatrijos Raganos premijos laureatė Jūratė Norvaišienė.
Daugiausia dalyvių – iš Mažeikių
Vėliau, vasarą, buvo paskelbtas haiku konkursas tema „Senasis lietuviškas kaimas“. Konkurso tikslas paprastas ir aiškus – skleisti žinią apie lietuvišką kaimą.
Konkurso vertinimo komisijos pirmininke buvusi J. Norvaišienė džiaugiasi, kad dalyvauti pasiryžo ir savo haiku atsiuntė nemažai autorių.
Iš pusšimčio dalyvių 31 buvo suaugusysis, 6 vyresniojo mokyklinio amžiaus (lankantys 9–12 klases) jaunuoliai ir 14 jaunesniojo mokyklinio amžiaus (iki 8 klasių) kūrėjai.
Įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenantys, besimokantys ir dirbantys autoriai konkurso organizatoriams ir vertintojams pateikė 237 haiku.
Konkurse „Haiku senajam lietuviškam kaimui“ dalyvavo 16 Mažeikių miesto ir rajono kūrėjų. Dvi mokinės iš „Ventos“ progimnazijos ir trys iš Merkelio Račkausko gimnazijos tapo konkurso nugalėtojomis. „Ventos“ progimnazijos jauniesiems kūrėjams pasiruošti konkursui padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Giedrė Gedgaudaitė, Merkelio Račkausko gimnazijos moksleiviams pagelbėjo mokytojos lituanistės Laura Arnotaitė ir Violeta Irniūtė.
Nugalėtojas ir jų sukurtus haiku skelbiame lentelėse.
Haiku parodo, o ne pasakoja
Pasak J. Norvaišienės, džiugu tai, kad daug trieilių ir be žodžių „senasis kaimas“ atspindi senąją kaimišką dvasią.
Anot mažeikiškės, autoriai paieškojo būdingų žodžių, išsireiškimų, rašė tarmiškai. Pavyzdžiui, žirgeliai ant kraigo, drožinys pypkėje, kupoliavimas, sijono padurkai, jeronimas vazone, rožančius, liktarna, šiltas pienas su puta, arimai, smūtkelis, kamaraitė, supamas krėslas, mamulės karpiniai, atlaidinė skarelė, piliarožės, baltos langinės, vieškelio dulkės, trauklapis ant alkūnių, šulinio svieris, moliu drėbtas kluonas ir panašiai.
„Prieš akis taip ir iškyla akimirkos kaime. Tačiau haiku turi rodyti, o ne pasakoti. Pasakojimą iš tų trijų eilučių turi susikurti pats skaitytojas ar klausytojas. Tad viena iš rašančiųjų klaidų buvo tiesiog viena užbaigta frazė, nepaliekanti „atvirų durų“ vaizduotei ir fantazijai, skaitant nekelianti asociacijų ir sielos virpuliukų“, – pastebėjo pašnekovė.
Ką reikia žinoti rašant?
Haiku yra tai, kas vyksta čia ir dabar: akimirkos blyksnis, žodinė fotografija. Tad esminis bruožas – rašymas esamuoju laiku. Daliai autorių „koją pakišo“ rašymas būtuoju arba būsimuoju laiku.
Haiku poezijoje yra tik ši akimirka, o kas buvo ar bus – galima tik nujausti, įsivaizduoti, remiantis savo patirtimi, prisiminimais, išgyvenimais.
Klasikinis haiku užrašomas trimis eilutėmis, kuriose atitinkamai 5-7-5 skiemenys. Pasitaikė ir dirbtinio pritempimo prie skiemenų skaičiaus (naudojant mažybinius žodelius, sangrąžos dalelytes, nereikalingus prieveiksmius ir pan.). Tačiau šiuolaikinis haiku leidžia nesilaikyti griežto skiemenų skaičiaus. Ir taip dažnai lengviau ir taikliau atsiskleidžia haiku dvasia bei minties esmė.
O tam, kad skaitytojui liktų daugiau erdvės vaizduotei, pajautimams, rekomenduojama rašyti be skyrybos ženklų.
Nuotr. iš Skuodo R. Granausko viešosios bibliotekos archyvo
