Tarsi dangaus atsiųsta draugystė

„Mūsų klausė, kur norėtume gyventi. Atsakėme, kad nėra skirtumo – kad tik vaikams būtų mokykla, o mums – kokio nors darbo. Tada sako: yra laisvas butas kažkur Plungėje, bet įrašyta keista pastaba, kad pageidauja… pedagogų. „O mes ir esame pedagogės! Abi! Vadinasi, tinkame!“ – atsakėme. Ir netrukus sužinojome, kad išties vykstame į Plungę“, – tokia istorija Vilniuje, karo pabėgėlių iš Ukrainos paskirstymo centre, nutiko ukrainietėms seserims Olgai Jarošenko ir Viktorijai Osipenko, kurios jau kone du mėnesius gyvena mūsų mieste. Ne tik gyvena, bet ir dirba, įsitraukia į įvairią veiklą ir puoselėja gražią, kaip pačios sako, ko gero, dangaus atsiųstą draugystę su plungiškėmis pedagogėmis Vanda Makauskiene ir Vida Bondauskiene. Jos ukrainietėms – ir atsidavusios draugės, o kartais – ir rūpestingos mamos.

Priešistorė
Viskas prasidėjo nuo to, kad, įsiplieskus karui Ukrainoje, Senamiesčio mokyklos lietuvių kalbos mokytoja V. Makauskienė, paraginta dukros Mantės, organizacijoje „Stiprūs kartu“ užregistravo savo butą. „Butas buvo tuščias, tad dukra mane vis ragino: „Na, ar jau užregistravai?“ Vieną dieną nusprendėme – registruokime. Dokumentus pildžiusi dukra sako: „Yra skiltis, kur galima įrašyti savo pastabą. Ar nori ką nors paminėti?“ Paprašiau, kad įrašytų, jog priimčiau pedagoginį išsilavinimą turinčius žmones. Iš tikrųjų tai man nebuvo skirtumo, kas gyvens, tik norėjosi pirmiausia pagelbėti tos pačios – mokytojų – gildijos žmonėms“, – pasakojo ponia Vanda. Taip ir nutiko – netrukus sulaukė kolegių Olgos ir Viktorijos, vedinų vaikučiais, o prie jų, norėdama pagelbėti, prisijungė ir ketvirtoji pedagogė – Senamiesčio mokyklos istorijos mokytoja V. Bondauskienė.
Šeštą valandą ryto…
Jaunesnioji iš seserų Olga, kuri pagal išsilavinimą yra pradinių klasių mokytoja, iki karo dirbo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Tiesa, ji ne kariškė, o meno darbuotoja, kurios pareigos – renginiai, šventės, karių dvasios palaikymas. „Jau kurį laiką nujautėme, kad gali kažkas būti. Savaitę iki karo pas mus buvo surengta pavojaus treniruotė. Na, o vasario 24-osios rytą, šeštą valandą, sulaukiau skambučio iš darbo. Iš karto supratau – prasidėjo… O netrukus po skambučio pradėjo drebėti langų stiklai“, – taip karo pradžią prisiminė Olga.
Šiek tiek luktelėjusi Olga paskambino anytai, pas kurią svečiavosi jos septynerių dukrytė Nastia. Pranešė – karas. Pažadino ir kartu buvusią savo mamą. „Galvoju, geriau pati pažadinsiu, nei tai padarys sirenos. Kai atsikėlė mama, pranešimus apie prasidėjusį karą išsiunčiau seseriai, draugams, pažįstamiems. Tiesa, sesuo Viktorija apie tai jau žinojo: „Mes gyvename Černigove, nuo kurio 90 kilometrų iki Baltarusijos ir tiek pat iki Rusijos. Vienas iš mano mokinių gyvena dar arčiau sienos. Apie penktą ryto sulaukiau jo skambučio. Iš pradžių atmečiau, bet kai paskambino antrąkart, atsiliepiau. Sako: pas mus čia sirenos, šūviai, sprogimai, kyla lėktuvai. Supratau, kad prasidėjo karas. Buvo neapsakomai baisu…“
„Vis melsdavausi, kad nepataikytų“
Pasak moterų, pirmąją dieną Černigovas nenukentėjo, viskas prasidėjo po poros dienų. „Rusų raketos „išlaisvino“ mus nuo vaikų poliklinikos, vaikų bibliotekos, kino teatro, kuris net Antrąjį pasaulinį atlaikė… Buvo daug garso ir labai baisu“, – prisiminimais dalijosi Olga. Anot moters, jai anksčiau tekdavo vykti į Rytų Ukrainą, kur matė ir sugriautus pastatus, ir suvarpytus automobilius, bet visa tai matyti gimtajame Černigove – kur kas sunkiau.
Pirmosiomis karo dienomis Olga su dukrele ir mama persikėlė pas anytą. Viktorija su šešiamečiu Aleksandru gyveno savo bute, esančiame už dešimties minučių kelio pėstute nuo Olgos. „Anytos bute tris savaites gyvenome bombarduojant ir krentant raketoms. Jau žinojome, kada atakuoja savi – tada galėdavome miegoti ant sofos, išgirdę priešą krisdavome ant grindų, pridengdavau Nastią ir vis melsdavausi, kad tik į mūsų namą nepataikytų“, – apie karo realybę kalbėjo Olga.
„Lyg būčiau išdavikė“
Per tą laiką miestas buvo išsprogdintas, šildymas nutrauktas, vandens – ne kasdien, o grėsmės žūti – vis daugiau. Tad Olga pradėjo ieškoti galimybių išvykti. Kur? Nesvarbu – kad tik toliau nuo to baisumo. „Kai kurie mūsų draugai, pažįstami turėjo pas ką išvykti, o mes – ne. Tad mums tiko bet kuri šalis“, – pasakojo Olga.
Būtent ji – Olga – pirmoji ir išvyko iš Černigovo. Kai tik „pagavo“ ryšį, seseriai Viktorijai pranešė, kad ir ši ruoštųsi. „Kijevą pasiekėme skirtingais ekipažais ir skirtingu laiku. Paprastai iki sostinės važiuojame apie dvi valandas, o tada kelyje užtrukome aštuonias – link Kijevo judėjo didžiulė kolona: transportas su produktais, autobusai, lengvieji automobiliai, visuose – ankšta nuo žmonių, šunų, daiktų…“ – prisiminimais dalijosi moterys.
Seserys susitiko Kijeve. Ten iš pažįstamų sužinojo, kad turi galimybę išvykti į Suomiją arba Lietuvą. Pasirinko mūsų šalį. Kovo 18-ąją perpildytu elektriniu traukiniu jiedvi iš Kijevo patraukė į Lvovą, iš ten – autobusu į Lietuvą. Vilniuje, pabėgėlių paskirstymo punkte, jos atsirado kovo 20-osios naktį.
Paklaustos, kaip jautėsi, Olga ir Viktorija neslėpė, kad buvo baisu, sunku, daug streso. „Kaip jaučiausi? Pirmiausia – lyg būčiau išdavikė. Sieloje – lyg pamazgų būtų pripilta. Ir dėl to, kad palieku savo šalį ir kad ten liko mama. Tiesa, liko ne viena, o su mano uošviais, be to, dėl sveikatos būklės tokia kelionė jai būtų neįveikiama. Nepaisant to, man buvo skaudu, nuolat verkiau. Bet turėjome galvoti ir apie savo vaikus, pasirūpinti jų saugumu“, – nuoskaudomis dalijosi Olga.
O kaip jautėsi vaikai? „Mūsų vaikai šaunuoliai, protingi. Buvome jiems išaiškinusios, kad gyvenime gali daug kas keistis, kad būna netikėtumų, kad laukia ilgas kelias, o jame reikės pakentėti, laikytis mamos, greitai bėgti, saugoti savo daiktus. Ir kad nebus galimybės daryti to, ką esame įpratę daryti. Jiedu paklausė. O situacijų buvo labai įtemptų: pavyzdžiui, sužinojome, kad elektrinis traukinys į Kijevą – už penkių minučių. O mums iki jo dar gana toli reikia nubėgti, kažkaip įgrūsti vaikus ir daiktus, kažkaip pačioms įlipti. Laimei, viskas pavyko“, – pasakojo Viktorija.
Plungiškės – ir draugės, ir mamos
Moterys pasidžiaugė, kad Vilniuje viskas buvo puikiai organizuota, visos procedūros ėjosi sparčiai, atvykėliai jautėsi laukiami ir globojami, centre dirbantys savanoriai – rūpestingi ir nuoširdūs. „Nuo to, kaip šiltai mus priėmė Vilniuje, mums tokios emocijos sukilo… Mes ir verkėme, ir meldėmės už visus. O kai viena iš savanorių mūsų paklausė, kur norėtume gyventi, tada ir susidėliojo ta keista istorija dėl buto, apie kurią jau pasakojome. Na, o Plungėje, kai užėjome į Vandos butą, pasijutome lyg namie – viskas buvo labai panašu į Viktorijos namus“, – džiugiai kalbėjo Olga.
Kad nebūtų pernelyg sudėtinga vienai globoti ukrainietes ir jų mažylius, Vanda pagalbon pasikvietė Vidą. Žinoma, prisijungė ir jų vyrai. O tų reikalų buvo daug: nuvykti į konsulatą Vilniuje dėl pasų, į ministeriją – dėl diplomų, susitvarkyti visus dokumentus vietoje, atsidaryti sąskaitas banke, susirasti darbą, pasirūpinti vaikų ugdymu, susipirkti reikiamus daiktus, maisto produktus ir t. t. „Patikėkite, veiklos tikrai netrūko. Ir mums, ir mūsų vyrams. Padėjome kiek galėjome, o kartais dar ir kitos kolegės įsitraukdavo – tai ką nors nupirkdavo, tai padovanodavo. Daug padėjo ir Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Jolanta Puidokienė. Atrodo, žmonės čia svetimi, kalbos nemoka, nepaliksi juk jų vienų visus reikalus tvarkytis. O joms vis kartojome, kad viskas, ką darome, – ne iš pareigos, o iš draugiškumo“, – pasakojo Vida.
Olga ir Viktorija taip pat džiaugėsi: „Nors Ukrainoje teko palikti savo mamą, čia atradome dvi, kurios mums – ir draugės, ir mamos. O mūsų vaikai jas jau močiutėmis vadina, vyrus – seneliais. Pavyzdžiui, apie Vandos vyrą Viktorą sako: čia mūsų lietuviškas senelis. Ir dar puiku, kad mūsų naujosios draugės čia daug draugų turi, nes pagalba mums plaukia iš visur. Žinokit, dabar tiek suknelių turime, kiek gyvenime nesame turėjusios.“
Pasiryžusios net juodžiausiam darbui
Seserys į Plungę atvyko kovo 20-ąją, sekmadienį, o jau antradienį jas pasiekė gera žinia – Plungės specialiojo ugdymo centre atidaromas darželis ukrainiečių vaikams, tad jos abi yra kviečiamos jame dirbti. „Sakė, kad jau penktadienį galime pradėti, – kalbėjo moterys, – bet mes prašėme dar keletui dienų atidėti, kad susitvarkytume visus reikalus, kad apsiramintume, atsitokėtume nuo visko, ką patyrėme. Taigi į darbą išėjome pirmadienį. Ir labai džiaugėmės – juk dirbsime pagal specialybę (Olga pagal išsilavinimą – pradinių klasių mokytoja, Viktorija – pradinių klasių ir muzikos – aut. past.), su savos tautybės vaikais ir niekam nebūsime našta, nors buvome pasiryžusios bet kokiam darbui, kad ir pačiam juodžiausiam. Apie pedagoginį darbą net nesvajojome, nors… diplomus dėl viso pikto pasiėmėme. Matyt, kažkokia nuojauta.“
Olga ir Viktorija iš namų išvyko kone tuščiomis rankomis – pasiėmė tik dokumentus, pinigų, po keletą daiktų sau ir vaikams. O dabar sako gerų žmonių dėka turinčios viską, o ir ramybę jau atradusios: „Iš pradžių „neišlįsdavome“ iš telefonų, vis sekėme, kaip ten Ukrainoje. Ir naktimis vis pašokdavome – tai traukinys pravažiavo, tai kas subildėjo. Gal tik po savaitės pirmąkart ramiai, be pabudimų, išmiegojome. Savo namų raktus palikome kaimynams – kad jie bent retsykiais ten užsuktų, dažnai skambiname mamai – jai viskas gerai. Apie 70 procentų mūsų miesto sugriauta… Ar grįšime į Ukrainą? Kaip lems likimas, taip ir bus.“
„Turime čia savo namus“
Abi moterys gana greitai ir sėkmingai „šlifuojasi“ prie naujo gyvenimo, pamažu tampa mūsų bendruomenės narėmis. Kaip minėjome, abi dirba su mažiausiais ukrainiečiais, o pačių vaikai eina į „Babrungo“ progimnaziją. Viktorijos Aleksandras laisvalaikį leidžia dziudo treniruotėse, kurios jam labai patinka, o Olgos Nastia – ir šoka kultūros centre, ir lanko dailės užsiėmimus Senamiesčio mokykloje, ir apskritai džiaugiasi gyvenimu Plungėje, visus linksmindama savo posakiu, kad ji – žmogus-šventė. Širdžiai mielos veiklos jau rado ir Olga – ji lanko Ritos Urniežienės vadovaujamą chorą ir džiaugiasi pritampanti tarp žemaičių.
V. Bondauskienė sako: „Ir Olga, ir Viktorija – labai geros moterys, turbūt todėl ir likimas jų neskriaudžia, ir daugybė žmonių stengiasi, kad tik joms viskas būtų gerai. Mums jos – jau šeima. Ir jų vaikai – lyg savi.“
„Jei prieš kokius tris mėnesius kas nors būtų pasakęs, kad atsidursiu Lietuvoje, būčiau sakiusi, kad išprotėjo. Bet esame čia, turime čia savo namus ir jaučiamės saugios, ramios. Ir Velykas atšventėme, ir tradicinių savo kepinių prisikepėme, ir šventinį stalą suruošėme. O mano Nastia tvirtina, kad jai čia geriau nei Maldyvuose. Lyg būtų juose kada buvusi“, – juokėsi Olga.
Ar tiki, kad Ukraina laimės? „Priešas tikrai nemanė, kad mūsų šalis taip ginsis, kad ukrainiečiai kariai bus pasiryžę eiti iki galo. Manė, lengvai nušluos mus nuo žemės paviršiaus… O ukrainiečiai – tokie, nes juos nuo mažens moko mylėti savo šalį. Rusus moko nekęsti viso pasaulio. Tai todėl mūsų šalis ir stipri. Todėl mes tikrai laimėsime“, – pokalbį baigė pašnekovės.