Tel­šių mies­to gar­bės pi­lie­tis M. Ja­ko­bas: „Kai mo­ky­to­jas taps švie­suo­liu, tai ir mo­kyk­la taps švie­si“

Gruo­džio 6-ąją Že­mai­tės dra­mos teat­re vy­ko Tel­šių mies­to gar­bės pi­lie­čio var­do su­tei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja pe­da­go­gui Mi­šai Ja­ko­bui. Iš­kil­min­gai pa­si­ra­šiu­sį gar­bės pi­lie­čių kny­go­je M. Ja­ko­bą svei­ki­no ar­ti­mie­ji, drau­gai, bu­vę ko­le­gos, mo­ki­niai ir ki­ti į ce­re­mo­ni­ją at­vy­kę sve­čiai.

„M. Ja­ko­bas vi­sa­da pa­lai­ko glau­dų ry­šį su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu – Tel­šiais. Daž­nai ten­ka iš­girs­ti pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo že­mai­tiš­ko­je ap­lin­ko­je išug­dy­tu cha­rak­te­riu M. Ja­ko­bo vie­šuo­se pa­si­sa­ky­muo­se. Kiek­vie­na Tel­šių gat­ve­lė ge­rai pa­žįs­ta­ma, kiek­vie­na mies­to is­to­ri­jos aki­mir­ka, iš­gy­ven­ta vai­kys­tė­je, ryš­kiai įsi­rė­žu­si į at­min­tį, kiek­vie­nas po­zi­ty­vus po­ky­tis Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je jau­di­na ir rū­pi. Tel­šiai jam tar­si gy­ve­ni­mo pra­džių pra­džios lop­šys, su­for­ma­vęs iš­skir­ti­nius as­me­ny­bės bruo­žus, su­jung­tus į vie­ną ypa­tin­gą ir mū­sų ša­liai vi­są gy­ve­ni­mą paau­ko­ju­sį žmo­gų – žy­dą, že­mai­tį, Lie­tu­vį, pa­sau­lio pi­lie­tį. <…> Gar­bė mū­sų mies­tui – Tel­šiams bū­ti lop­šiu šio ypa­tin­go žmo­gaus, ku­rio eru­di­ci­ja, pa­siau­ko­ji­mas ir gy­ve­ni­mo nuo­pel­nai kal­ba pa­tys už sa­ve“, – ren­gi­nio me­tu kal­bė­jo Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“, pa­siū­liu­sio su­teik­ti M. Ja­ko­bui Tel­šių mies­to gar­bės pi­lie­čio var­dą, di­rek­to­rė Eva Ston­ke­vi­čie­nė.

Ma­ža­sis M. Ja­ko­bas

1. Ja­ko­bas gi­mė 1949 m. rugp­jū­čio 7 d. Tel­šiuo­se. Bu­vo pir­ma­sis vai­kas šei­mo­je. Jo tė­vai Fru­ma ir Hai­mas Ja­ko­bai bu­vo pa­pras­ti dar­bi­nin­kai. Tė­vas vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą vai­ra­vo so­vie­ti­nes sun­kias­vo­res ma­ši­nas, dir­bo Tel­šių „Mas­čio“ fab­ri­ke, o ma­ma au­gi­no tris vai­kus, ku­rie gi­mė kas dve­ji me­tai.

Dva­si­nės ver­ty­bės Ja­ko­bų šei­mo­je bu­vo aiš­kios. „Aš da­bar su­pran­tu, kad mū­sų tė­vai bu­vo išauk­lė­ti ir mo­kė­si sme­to­ni­nė­se mo­kyk­lo­se, kur mo­ky­to­jai tur­būt bu­vo dva­sin­ges­ni, – pri­si­me­na M. Ja­ko­bas. – Ma­no tė­vo šei­ma, nors ir ne­la­bai raš­tin­ga, bu­vo ga­na pa­si­tu­rin­ti. Bet kai atė­jo so­vie­tų val­džia 1940-ai­siais, vis­ką na­cio­na­li­za­vo, atė­mė.“

1956 m. Mi­ša pra­dė­jo lan­ky­ti Tel­šių 3-ią­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – „Ger­man­to“ pro­gim­na­zi­ja), bu­vo itin stro­pus mo­ki­nys, vi­si jį va­di­no „ge­ru vai­ku“. „Mes neį­si­vaiz­da­vo­me ki­tos mo­kyk­los – tik lie­tu­vių, nors Tel­šiuo­se vei­kė ir ru­sų mo­kyk­la, – pa­sa­ko­ja M. Ja­ko­bas. – Vi­sų svar­biau­sias man kaip vai­kui bu­vo mo­ky­to­jo žo­dis. Tas žo­dis bu­vo vis­kas. Ant­ra, tu­rė­jai vis­kuo da­ly­tis. Net­gi pri­va­lė­jai. Bu­vo žy­miai blo­giau gy­ve­nan­čių vai­kų ne­gu, sa­ky­si­me, aš. Val­gyk­lų tuo me­tu mo­kyk­lo­se ne­bu­vo, ma­ma įduo­da­vo prieš­pie­čius ir sa­ky­da­vo: „Bū­ti­nai pa­si­da­lyk su sa­vo suo­lo drau­gu, nes aš ži­nau, kad jie blo­giau gy­ve­na ir yra al­ka­ni.“

Mo­ky­to­jo dar­bas

Mo­kyk­lą M. Ja­ko­bas bai­gė 1967 m. ir tais pa­čiais me­tais įsto­jo į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, Fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos fa­kul­te­tą, stu­di­jų kryp­tis – ma­te­ma­ti­ka. Bai­gęs ins­ti­tu­tą 1971 m. pra­dė­jo dirb­ti ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju Plun­gės 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Čia jis su­si­pa­ži­no su dau­ge­liu žmo­nių, jam bu­vo ne­sun­ku dirb­ti, nes pui­kiai kal­bė­jo že­mai­tiš­kai, pa­ži­no­jo kai ku­riuos žy­dus, tuo me­tu gy­ve­nu­sius Plun­gė­je, ir su jais bend­ra­vo.

Vė­liau M. Ja­ko­bas per­si­kė­lė į Vil­nių ir dir­bo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju įvai­rio­se Vil­niaus mies­to mo­kyk­lo­se. „1989 m, kai mes jau pra­dė­jo­me po tru­pu­tį kaž­ką su­pras­ti ir bu­vo­me pa­si­ren­gę keis­ti, su­si­kū­rė Są­jū­dis, ku­ris la­bai pa­lan­kiai žiū­rė­jo į tau­ti­nes ma­žu­mas, ypač į žy­dų bend­ruo­me­nę, nes bu­vo žmo­nių, ku­rie su­pra­to, ką žy­dai da­vė Lie­tu­vai, ką su­kū­rė, ir ska­ti­no mus at­kur­ti žy­dų mo­kyk­lą“, – pri­si­me­na M. Ja­ko­bas.

M. Ja­ko­bas: „Tu­ri bū­ti lie­tu­viš­ka mo­kyk­la“

Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui, 1989 m. spa­lio 2 d. bu­vo įkur­ta Vil­niaus Šo­lo­mo Alei­che­mo ORT gim­na­zi­ja. Čia M. Ja­ko­bas dir­bo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju ug­dy­mui, o 1991 m. pa­skir­tas gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi.

Kaip pa­sa­ko­ja pa­ts M. Ja­ko­bas, stei­giant mo­kyk­lą la­bai daug ir ge­ra­no­riš­kai pa­dė­jo ir Vil­niaus val­džia, ir tuo­me­ti­nė Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja: „Vi­sur la­bai gra­žiai su­tik­da­vo, bu­vo ati­da­ry­tos vi­sos du­rys. Ir šian­dien, jei­gu kas ma­nęs pa­klaus­tų, aš ga­liu pa­sa­ky­ti tik pa­čius gra­žiau­sius žo­džius. Ir Są­jū­džiui, ir tuo­me­ti­niam Sei­mui bei Vy­riau­sy­bei.“

1. Ja­ko­bo va­do­vau­ja­ma gim­na­zi­ja au­go, stip­rė­jo ir ta­po vie­na iš ge­riau­sių ug­dy­mo įstai­gų Lie­tu­vo­je. Pra­dė­da­ma nuo va­di­na­mo­sios va­ka­ri­nės mo­kyk­los, M. Ja­ko­bo ini­cia­ty­va mo­kyk­la ruo­šė mo­ki­nius, dės­tė žy­dams heb­ra­jų kal­bą, kū­rė nau­jas mo­ky­mo me­to­do­lo­gi­jas.

Pra­si­dė­jus lais­vai emig­ra­ci­jai, žy­dai no­rė­jo su­sie­ti sa­vo li­ki­mą su Iz­rae­liu, nie­kas jiems ne­truk­dė, ir tuo me­tu, kai de­šim­tys tūks­tan­čių žy­dų iš­vy­ko iš Lie­tu­vos su­si­jung­ti su sa­vo šei­mo­mis, ku­rios gy­ve­no Iz­rae­ly­je, M. Ja­ko­bas li­ko Lie­tu­vo­je, nes ma­tė jos per­spek­ty­vas, ga­li­my­bes ir jau­tė vi­di­nę pa­rei­gą at­si­ku­rian­čio­je ša­ly­je kur­ti ki­to­kią atei­tį, pa­lik­da­mas gi­lų sa­vo pėd­sa­ką atei­ties kar­to­se.

„Bu­vo di­džiu­lis no­ras, to­kia at­gai­va šir­džiai man kaip žy­dui, kad štai aš, mo­ky­to­jas žy­das, ga­liu ir tu­riu mo­ky­ti, auk­lė­ti žy­dų vai­kus, ati­duo­ti jiems kaž­ką to­kio svar­baus… Toks bend­ras pa­ki­li­mas bu­vo apė­męs mus vi­sus. Iš mo­kyk­los, ku­rio­je bu­vo tik dvy­li­ka mo­ki­nių, ta­po­me ge­rai ži­no­ma mo­kyk­la, ku­rio­je mo­ko­si apie 400 vai­kų. Rei­kė­jo įveik­ti vi­sus eta­pus ir ne­bu­vo pa­tir­ties, ne­bu­vo ko pa­klaus­ti. Ta­čiau vie­ną da­ly­ką ži­no­jo­me: tai tu­ri bū­ti mo­kyk­la, kurioje dės­to­ma lie­tu­vių kal­ba. Iš pra­džių bu­vo ir pa­ra­le­li­nių kla­sių ru­sų dės­to­mą­ja kal­ba. Aš su­ge­bė­jau įti­kin­ti mo­kyk­los bend­ruo­me­nę, kad tai tu­ri bū­ti lie­tu­viš­ka mo­kyk­la, kad tie­siog nė­ra vie­tos dviem pa­ra­le­li­nėms kla­sėms, kad tu­ri­me my­lė­ti, gerb­ti ir ge­rai mo­kė­ti lie­tu­vių kal­bą, jei­gu no­ri­me gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Aiš­ku, ang­lų kal­ba ta­da taip pat jau bu­vo la­bai pa­klau­si“, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais M. Ja­ko­bas.

Ba­tai tu­ri bliz­gė­ti

Su šyp­se­na M. Ja­ko­bas pri­si­me­na, kaip bū­da­mas di­rek­to­riu­mi jis tu­rė­jo įpro­tį kiek­vie­ną ry­tą pa­si­tik­ti į gim­na­zi­ją atei­nan­čius mo­ki­nius: „Vai­kai jau ži­no­jo, kad di­rek­to­rius žiū­rės, ar jų ba­tai bliz­ga, ar uni­for­mos „ne­klec­kuo­tos“ ir ar plau­kai ne­kve­pia bly­nais.“

1. Ja­ko­bas tei­gia, kad šva­rai ir tvar­kai jis skir­da­vo ypa­tin­gą dė­me­sį ir sten­gė­si tai per­duo­ti tiek mo­ky­to­jams, tiek mo­ki­niams. Pa­gar­ba. Šią sa­vy­bę pa­vel­dė­jęs iš sa­vo tė­vo, dir­bu­sio vai­ruo­to­ju, ku­rio vai­ruo­ja­mas sunk­ve­ži­mis vi­suo­met pa­si­žy­mė­jo iš­skir­ti­ne šva­ra. M. Ja­ko­bas juo­kia­si pri­si­min­da­mas, kaip vai­kys­tė­je jo tė­vas bliz­gin­da­vo sunk­ve­ži­mio spar­ną ir ba­tus. „Jis bu­vo pa­mi­šęs dėl šva­ros. Ir tai bu­vo per­duo­ta man“, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gas. Bū­da­mas di­rek­to­riu­mi M. Ja­ko­bas sie­kė dieg­ti mo­ki­niams ir mei­lę kla­si­ki­nei mu­zi­kai – per su­si­rin­ki­mus kvies­da­vo tė­vus at­si­vers­ti Na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos re­per­tua­rą ir ap­si­lan­ky­ti kon­cer­te su sa­vo vai­kais.

Mo­ky­mo pro­ce­se M. Ja­ko­bui vi­sa­da bu­vo svar­bu įsi­klau­sy­mas, pa­jau­ti­mas, vai­ko pa­sau­lė­žiū­ra, mo­ki­nio san­ty­kis su pa­sau­liu. „Aš vis no­riu grįž­ti prie dva­si­nių da­ly­kų. Ne­su gi­liai ti­kin­tis, bet vi­sa­da sa­kau, kad Die­vas yra. Ir, ma­tyt, Die­vas taip pa­no­rė­jo, kad aš my­lė­čiau ne vie­ną, ne du vai­kus, bet kad my­lė­čiau jų daug. Taip jau su­si­klos­tė šei­mi­nės ap­lin­ky­bės, kad mes ne­tu­ri­me vai­kų, ir, ma­tyt, vis tiek to­kia tė­viš­ka pa­rei­ga kiek­vie­na­me iš mū­sų yra, tie­sa? Ši­tą tė­viš­ką pa­rei­gą, mei­lę vai­kams aš ir da­li­jau vi­są gy­ve­ni­mą. Ir nė kiek ne­si­gai­liu“, – kal­ba M. Ja­ko­bas.

Be­veik 50 me­tų pe­da­go­gi­nę pa­tir­tį tu­rin­tis M. Ja­ko­bas įsi­ti­ki­nęs, kad į ge­rą mo­kyk­lą vai­kai ir da­bar tu­rė­tų ei­ti no­riai. „Mes daž­nai mo­ko­me vai­kus vi­sai ne to­kių da­ly­kų, ko­kių rei­kė­tų. La­bai sun­kiai per­sio­rien­tuo­ja­me, la­bai sun­kiai ei­na­me link ino­va­ci­jų, – jis at­vi­rai kal­ba apie švie­ti­mo pro­ble­mas. – La­bai ma­žai dir­ba­ma su mo­ky­to­jais. Ti­kiu, kad kai mo­ky­to­jas taps švie­suo­liu, tai ir mo­kyk­la taps švie­si.“

Nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas

Va­do­vau­da­mas gim­na­zi­jai M. Ja­ko­bas sie­kė nuo­lat to­bu­lė­ti. 2003 m. Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te bai­gė ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas įgy­da­mas švie­ti­mo va­dy­bos ma­gist­ro laips­nį. Sa­vo ži­nias ir kom­pe­ten­ci­jas gi­li­no įvai­riuo­se kur­suo­se JAV, Iz­rae­ly­je, Pran­cū­zi­jo­je, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Oks­for­do uni­ver­si­te­te, o Vil­niaus uni­ver­si­te­to Žur­na­lis­ti­kos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to dvi­me­čiuo­se kur­suo­se įgi­jo at­sto­vo spau­dai ir įvaiz­džio for­ma­vi­mo spe­cia­li­za­ci­ją. Gim­na­zi­jai va­do­va­vo iki 2019 m.

Šiuo me­tu M. Ja­ko­bas yra „Avia So­lu­tions Group“ ad­mi­nist­ra­to­rius.

Pa­sit­rau­kęs iš gim­na­zi­jos va­do­vo pa­rei­gų M. Ja­ko­bas pe­da­go­gi­nės veik­los ne­nut­rau­kė. Nuo 2019 m. jis yra Vil­niaus li­cė­jaus „Sok­ra­tus“ ad­mi­nist­ra­to­rius ir jau­nų­jų edu­ko­lo­gų men­to­rius.

1. Ja­ko­bas dir­ba iš vie­nuo­li­kos žmo­nių su­da­ry­to­je Vals­ty­bės pa­žan­gos ta­ry­bos koor­di­na­ci­nė­je gru­pė­je prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės ir ruo­šia pro­jek­tą „Lie­tu­va 2050“.

Ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Yra Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro Kul­tū­ros ta­ry­bos na­rys, Su­gi­ha­ros fon­do „Dip­lo­ma­tai už gy­vy­bę“ ta­ry­bos na­rys, Kau­no, 2022 m. Eu­ro­pos sos­ti­nės, ren­gi­nių vie­nas iš ko­mi­si­jos na­rių.

1. Ja­ko­bo gim­to­ji kal­ba – lie­tu­vių, pui­kiai kal­ba ji­diš, ru­sų, vo­kie­čių ir ang­lų kal­bo­mis. Nie­ka­da ne­bu­vo pa­mir­šęs sa­vo gim­to­sios že­mai­čių kal­bos.
2. Ja­ko­bas ve­dęs. Žmo­na Ema Ja­ko­bie­nė dir­ba Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės (lit­va­kų) pro­gra­mų koor­di­na­to­re.

Nuo­pel­nai Tel­šiams ir Že­mai­ti­jai

1. Ja­ko­bas vi­sa­da pa­lai­ko glau­dų ry­šį su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu – Tel­šiais. Daž­nai ten­ka iš­girs­ti pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo že­mai­tiš­ko­je ap­lin­ko­je išug­dy­tu cha­rak­te­riu M. Ja­ko­bo vie­šuo­se pa­si­sa­ky­muo­se. Kiek­vie­na Tel­šių gat­ve­lė ge­rai pa­žįs­ta­ma, kiek­vie­na mies­to is­to­ri­jos aki­mir­ka, iš­gy­ven­ta vai­kys­tė­je, ryš­kiai įsi­rė­žu­si į at­min­tį, kiek­vie­nas po­zi­ty­vus po­ky­tis Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je jau­di­na ir rū­pi. Tel­šiai jam tar­si gy­ve­ni­mo pra­džių pra­džios lop­šys, su­for­ma­vęs iš­skir­ti­nius as­me­ny­bės bruo­žus, su­jung­tus į vie­ną ypa­tin­gą ir mū­sų ša­liai vi­są gy­ve­ni­mą paau­ko­ju­sį žmo­gų – žy­dą, že­mai­tį, Lie­tu­vį, pa­sau­lio pi­lie­tį.

Gal­būt M. Ja­ko­bo pa­si­ro­dy­mas Tel­šių mies­to ren­gi­niuo­se ar svar­biuo­se įvy­kiuo­se, at­ro­dy­tų, nė­ra itin daž­nas ir dek­la­ra­ty­vus. Tai tikriausiai le­mia šios iš­ki­lios as­me­ny­bės pri­gim­ti­nis že­mai­tiš­kas san­tū­ru­mas, žy­diš­ka eru­di­ci­ja ir no­ras ge­rus dar­bus da­ry­ti ty­liai.

1. Ja­ko­bas be iš­kil­min­gų dek­la­ra­ci­jų, be su­si­reikš­mi­ni­mo, sa­vo pa­tir­ti­mi, įžval­go­mis ir įta­kin­gais ry­šiais vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo sa­vo gim­to­jo mies­to la­bui. Jis ak­ty­viai pri­si­de­da prie kul­tū­ri­nės veik­los pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo, pa­de­da už­megz­ti ry­šius su išei­viais iš Tel­šių ir vi­sos Že­mai­ti­jos, jam la­bai svar­bi is­to­ri­nio at­mi­ni­mo iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma­ti­ka.