Žemaičių Kalvarija laikytina pačiu pirmuoju Kalvarijų, kaip naujosios Jeruzalės ansamblio, pavyzdžiu ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kryžiaus kelio steigėju ir fundatoriumi laikomas vyskupas Jurgis Tiškevičius. Spėjama, kad apie 1640 m. buvo pastatytos visos šiuo metu esančios koplyčios. Žemaičių Kalvarijos kelią sudaro devyniolika koplyčių, kuriose įrengta dvidešimt vietų, nes septintoji koplyčia turi dvi stotis. Labai greitai Kryžiaus kelias pradėjo garsėti stebuklais ir malonėmis. 1843 metais vyskupo sudaryta komisija patvirtino Gardus esant stebuklinga, malonėmis garsėjančia vietove.
Šiemet Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelio kalnams sukanka 370 metų. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai vyksta liepos 1 – 12 dienomis.
Liepos 2-oji – ketvirtadienis buvo skirtas maldoms už Lietuvos kaimą, žemdirbius, tai buvo blaivybės diena. Tądien atlaidų eiga rūpinosi Akmenės dekanatas. Pirmąją atlaidų dieną maldininkų nebuvo gausu, jie rinkosi pamažu, o, pasibaigus rytmetinėms mišioms, bazilikos šventoriuje jau pasigirdo pirmoji giesmė, skirta Kristaus kančios apmąstymui. Gražus būrelis maldininkų ne tik iš Akmenės, bet ir iš kitų dekanatų pradėjo savo žygį nuo vienos stoties iki kitos. Teko girdėti, jog kelias tarp stočių yra 4,5 kilometro, be to, reikia gerai žinoti maršrutą, nes kiekviena stotis turi savo prasmę.
Nors ir karšta, bet oras grynas grynutėlis, mat iš vakaro gerokai nulijo, miestelis švarus, niekur nė šiukšlelės, tik pro išblizgintus langus kur ne kur matėsi smalsus veidas. Gatvėse vietinių dar nematyti, visi užsiėmę savo darbais. Prie vartų stoviniuoja paaugliai ir įvairiais būdais kviečia į kiemą, kur galima už tam tikrą sumą palikti automobilį nakčiai.
Miestelio aikštėje ir gatvėje, einančioje pro šventorių, rikiuojasi prekybininkai arba, kaip senovėje sakydavo, „bagamazninkai“. Ir ko tik čia nėra: spalvingi rožiniai, angeliukai su plunksnų sparneliais, didesni ir mažesni kryžiai, šventos knygos, gražiai įrėminti paveikslėliai, netgi įvairių įvairiausi vaikiški žaislai. Ponas Albertas iš Šiaulių siūlydamas įdomų šunelį, kuris ne tik bėgioja, bet ir loja, sako, kad pats gyvenimas – žaidimas, tad jis ir važinėja po atlaidus, gundo vaikučius savo žaislais. Visi dar iš vaikystės prisimenam ilgus saldainius, apvyniotus blizgančiu popieriumi. Juos net iš Panevėžio atvežusi dar jaunyva moteris sakė, kad tokių saldainių gamyba ir pardavimas jau 50 metų yra jų šeimos verslas. Ko gero, sėkmingas, jeigu tiek ilgai tęsiasi. O kaunietė prekybininkė sako, kad tuos gražučius angeliukus ir spalvingus rožinius parveža net iš pačios Italijos, na, kartais – iš Lenkijos. Kiek tolėliau angelai vos ne vaiko ūgio, iš šamoto. Kretingiškiai sakosi savo kūrybą į Žemaičių Kalvarijos atlaidus atvežę pirmą kartą, tad kol kas nežino, ar jų paklausa bus didelė. Dvi mergaičiukės iš Mažeikių rajono Tirkšlių miestelio pardavinėja įvairius papuošalus, suvertus iš smulkių karoliukų. Jaunosios pardavėjos kikendamos aiškina, kad juos varsto jų mama, o jos tik pardavinėja.
Mugė jau baigė įsibėgėti, tad pasukom į šventorių. Štai ant suolelio prisėdusi elegantiška dama, nuo saulės prisidengusi gražia skrybėle. Susipažinom. Pasirodo, jog tai ponia Jadvyga iš Akmenės. Ji pensininkė, laiko turi į valias, tad ir važinėja iš vienų atlaidų į kitus. Taip praskaidrina sau gyvenimą – ir žmonių pamato, ir pati kitiems pasirodo. Ponia Jadvyga tvirtino, jog šį kartą į Žemaičių Kalvariją atvažiavusi pasimelsti už mūsų jaunimą, mat jis ne tuo keliu pasukęs. Ne, moteris nevieniša. Ji turi sūnų, kuris gyvena ten pat, Akmenėje, rūpinasi savo motina.
Šalia jos stovi ir, varstydamas rožinio karoliukus, galva linguoja neįgalusis Romas. Eidami pro šalį pažvelgėme į šalia Romo padėtą kepurę, į kurią krito praeivių metami centai. Romas sakėsi esąs iš Kauno, gaunantis tik 300 litų pašalpą, tad ir važinėjąs po atlaidus, vykstančius visoje Lietuvoje. Suprantama, vyras keiksnojo valdžią ir į Žemaičių Kalvariją atvažiavo ne melstis, bet susirinkti litą kitą. Daugiau suvažiavusiųjų pasipinigauti šventoriuje nesimatė, tačiau prie bažnyčios jau būriavosi kiti pasirengusieji keliauti Kristaus keliais.
Netrukus pasigirsta jau grįžtančiųjų kryžiaus kelio kalnų giesmės. Tai jos stiprina mūsų pasitikėjimą Dievo gerumu ir meile, kuri taip skaisčiai šviečia Kristaus kryžiuje, stiprina tikėjimą. Dažnas užsukęs kad ir paprastą dieną į Žemaičių Kalvariją susimąstome, kodėl miestelyje pajuntam atgaivą. Kiek pagalvoję suprantame, jog tai – šventa vieta, kurioje žmonės apmąsto savo poelgius. Taip į mūsų širdis grįžta tikėjimas.
