Vasariškai šiltą gegužės 24-osios vakarą Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos salėje vyko susitikimas su režisiere Dalia Kancleryte ir jos filmo „Vaiko širdis“ pristatymas.
„Vaiko širdis“ – nepaprastai jautrus filmas, atskleidžiantis vaikų, turinčių įgimtas širdies ydas, patyrusių sudėtingas operacijas, laukiančių donoro arba esančių jau po širdies transplantacijos, bei jų tėvų išgyvenimus ir nerimą. Dokumentinė juosta sukurta 2010-aisiais, o šiais, Gailestingumo, metais, kaip tvirtina autorė, įgyja antrąjį kvėpavimą. Todėl su šiuo filmu režisierė vėl keliauja po Lietuvą, pristatydama jį mokyklose, parapijų ir kitose bendruomenėse.
Filmas buvo kuriamas Vaiko širdies asociacijos vasaros stovykloje. Jaudinantys jo herojų likimai. Gerai besijaučianti ir netgi lėktuvu skraidanti Inga, kurios krūtinėje plaka nežinomo donoro širdis, dėkoja nežinomai mamai, sutikusiai padovanoti kitam, taip pat nežinomam vaikui, savo vaiko širdį. Šviesiaplaukė trylikametė Mantė, donoro širdies nesulaukusi ir šiandien jau esanti gerojo Dievo rankose, per visuotinę maldą šv. Mišiose Pakutuvėnų bažnyčioje prašo: „Padovanok man širdį.“ Trejų metų filmo herojė Teresėlė operuota net penkis kartus. Daugybę sudėtingų dienų išgyvenę ir kiti mažieji „širdukai“.
Ypatinga šviesa filme spinduliuoja septyniolikmečiai–aštuoniolikmečiai jaunuoliai, kurie ir subūrė šeimas į stovyklą. „Pažiūrėjęs į kitą žmogų ir supratęs, ko jis neturi, pradedi labiau vertinti tai, ką tu pats turi“, – sako vienas iš jų.
Vaikai skraidinami lėktuvu, leidžia muilo burbulus, žaidžia, šypsosi. „Vaiko akyse siela matosi“, –
teigia režisierė. Filme skamba Vaiko širdies asociacijos himnas, kuriame yra tokie žodžiai:
Tegul tik nerimsta noras gyventi,
Ir mano svajonė į dangų nuskris.
Atmink ir suprask, jog turi pasistengti,
Kad plaktų mažutė vaiko ŠIRDIS…
D. Kanclerytė daugumai mūsų pažįstama kaip dokumentinės juostos „Pakūta mano meilė“, sukurtos 2006-aisiais, režisierė. Pirmasis ir galbūt pačiai brangiausias jos filmas pasakoja apie ypatingą vietą – visiškai čia pat esantį Pakutuvėnų kaimą, tiksliau – Pakutuvėnų bendruomenę, kurioje gyvenimo užuovėją yra radęs ne vienas palūžęs ir prasmę gyventi praradęs žmogus. Septynerius metus čia praleido sielos žaizdas besigydydama ir pati režisierė, kai palaidojo avarijoje žuvusį devyniolikmetį sūnų. „Žinau, kad šiandien, kaip ir Mantė, jis Dievo prieglobstyje. Esu tikinti ir žinau, kad šitas gyvenimas – tai laiptai, kuriais kylame į amžinąjį gyvenimą. Pakutuvėnuose iškilo klausimas, ką toliau daryti. Keturiasdešimties metų gyvenimas iki tol buvo neteisingas, nes jis buvo be Dievo. O kai Dievas veda, viskas atsiranda savo vietoje, todėl šie filmai – tai Jo filmai. Sukuri juos ir paleidi gyventi, ilgai renki kadrus, kurie neštų prasmę“, – kalba autorė.
Naujausias režisierės filmas „Sugrįžimas“, sukurtas praėjusiais metais, pasakoja apie ikonų sugrįžimą į Katalikų bažnyčią.
D. Kanclerytė po Lietuvą šiandien keliauja ne tik pristatydama savo filmus. Kartu su bardu, dainuojamosios poezijos atlikėju Arūnu Raudoniumi ir mimu Aleksu Mažonu, judesiu perteikiančiu emocijas, jie rengia šilumos kupinus renginius tiems, kurie šiandieniniame triukšme ir chaose išsiilgę kažko tikro, tyro, sakralaus, teigiančio gyvenimo grožį ir šviesą.
„Reikia tik vieno – mylėti savo artimą ir mokėti sutikti kančią, kuri praskaidrina mūsų sielas“, – sako dokumentinių filmų ir labdaringo „Vilties bėgimo“ renginio režisierė, aktorė, skaitovė D. Kanclerytė.
