Turiu teisę teigti
Praėjusi savaitė sostinėje paženklinta Lietuvos lenkų mitingu prie Prezidentūros. Pasipiktinimo bangą sukėlė Švietimo įstatymo pataisos – remiantis jomis, dalis dalykų lenkų mokyklose bus dėstoma lietuvių kalba. Ko gero, baugina ir tai, kad po poros metų šių mokyklų abiturientams gali tekti laikyti tokį patį lietuvių kalbos egzaminą kaip ir lietuvaičiams.
Žinoma, lengviausia yra priešintis, nes bet kokioms žinioms įgyti reikia papildomų pastangų.
Tačiau, jei jau tu gyveni čia, ar mokėti valstybinę kalbą neturi būti garbės reikalas? Ir ne tik garbės, bet ir tavo integracijos į visuomenę reikalas. Juk niekam nekyla minčių, kad, gyvendamas, tarkim, Norvegijoje, gali sau leisti ignoruoti tos šalies kalbą. Tiesiog privalai išmokti. Niekas dėl šito nesipiktina ir piketų nerengia. Nepatinka tokie reikalavimai? Tavo teisė rinktis kitą šalį.
Taip, sutinku, kad tautinės mažumos nori, turi ir tiesiog privalo puoselėti bei stengtis išlaikyti savo etninį savitumą, nacionalinius akcentus, kurie padeda išvengti asimiliacijos. Tačiau noras gyventi šalyje ir nenoras mokytis jos valstybinės kalbos, mano galva, jau yra savotiškas absurdas. Visos tos šnekos, kad vaikai nespės tinkamai pasirengti per porą metų, yra vien tušti atsikalbinėjimai.
Turiu teisę šitaip teigti, nes, pati būdama žemaitė, pirmuosius trejus metus vaikystėje lankiau rusų mokyklą, kurioje, be abejo, viskas buvo dėstoma rusų kalba. Patikėkit, nepervargau. Ir nieko man neatsitiko, išskyrus tai, kad šią kalbą išmokau daug geriau ir, besimokydama jau lietuvių mokykloje, galėjau rusų kalbos diktantų metu klasiokams šnipštelėti, kaip teisingai parašyti vieną ar kitą žodį. Dabar džiaugiuosi galėdama garsių rusų rašytojų kūrinius skaityti originalo kalba.
Viskas atsiremia į tai, ar yra noras išmokti ir kuo jis grįstas. Kodėl gerai mokėti, tarkim, anglų kalbą yra didelis pliusas? Juk dėl sustiprinto jos dėstymo neteko girdėti protestuojančių balsų. Viskas labai paprasta – mokėdamas užsienio kalbų, darbo rinkoje tu įgyji daugiau šansų gauti geriau apmokamą darbą ir, vadinasi, didesnį atlyginimą. Tai, be abejo, sąlygoja tavo gerovę.
O štai mokėti lietuvių kalbą – minusas… Jai tėvynėje paliktas podukros vaidmuo… Deja, būtent tokia mintis peršasi stebint protestuojančius lenkus. Kodėl jie nenori puikiai mokėti abi kalbas? Juk tai būtų privalumas! Peršasi mintis, kad mūsų šalyje lengvai galima aukštas pareigas eiti ir nemokant valstybinės kalbos arba kalbant ja lyg karštą bulvę apžiojus.
Ir vėlgi – kas kaltas dėl tokios padėties? Aš mintiju, kad Vyriausybės vykdoma politika. Juk galioja tie patys rinkos dėsniai: pasiūla – paklausa. Vadinasi, lietuvių kalba kažkurioje vietoje iškrenta kaip nereikalinga. Todėl, žvelgiant per šią prizmę, kam gaišti laiką tam, ko nereikės? Va kur šuo pakastas!
Plika akimi matyti, kad kai kurie politikai paprasčiausiai žaidžia patriotiniais lenkų jausmais ir bando sukelti audrą vandens stiklinėje.
Beje, „Lietuvos ryto“ vykdytoje apklausoje dėl Švietimo įstatymo pataisų, verčiančių į lietuvių kalbą pažvelgti rimčiau, vienas iš galimų atsakymų sukėlė šypseną: „Kokios čia dar švietimo problemos? Svarbiausia, kad Lietuvos krepšininkai į finalą patektų!“ Deja, šį šmaikštų atsakymą „ne į temą“ pasirinko tik 5 proc. respondentų.
Velykos… Gražiausia pavasario šventė. Taip buvo visada. Na, bent jau iki 2020-ųjų pavasario, kai į Lietuvą […]
Gegužės 7-ąją Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, kur gyvena lietuviai, minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. […]
Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.