Laikraščiuose ir įvairiuose internetiniuose skelbimų tinklalapiuose mirga informacijos apie tvenkiniams ir kūdroms įžuvinti parduodamus karpius, starkius, augalėdes žuvis – amūrus, plačiakakčius ir kt. Daugelis vandens telkinių savininkų, nesusimastydami, pasitikėdami tiekėjų sąžiningumu ir nepatikrinę ypač sunkiai atskiriamų mažų žuvelių, jas perka.
Rugsėjo 12 d. į Žemaitijos nacionalinio parko direkciją atvyko vienos Stirbaičių kaimo sodybos savininkas, nešinas stiklainiu, pilnu 5-7 cm ilgio ir apie 1 cm pločio jam nepažįstamų žuvyčių. Papasakojo, kad kūdroje gausiai gyvenusių smulkių karosų, kuriuos gaudydavo meškere ankstesniais metais, per visas šių metų atostogas nepagavo nė vieno. Žvejybos metu bet kokį masalą nuėsdavo arba ant kabliuko užkibdavo tik atneštos žuvelės. Paklausus, ar per paskutiniuosius kelerius metus neįleido į kūdrą kitų rūšių žuvų, prisiminė, kad prieš metus telefonu sutarė pirkti baltojo amūro žuvyčių. Tiekėjas buvęs ypač malonus, žuveles pristatęs vos ne iki durų, o apie kokį nors kokybės sertifikatą ar veterinarinę pažymą nebuvę net kalbos.
Kadangi toks atvejis buvo jau antrasis per pastaruosius dvejus metus, atpažinti atneštąsias žuveles nebuvę sunku. Tai rytinis gružlelis – nedidelė, iki 10-12 cm teišauganti, iki 5 metų išgyvenanti karpinių žuvų rūšis, kurios gimtinė yra kai kurie Kinijos ir Japonijos vandens telkiniai. Pirmą kartą rytiniai gružleliai į Europos vandenis pateko apie 1960 metus. Jų ikrai kartu su baltojo amūro ir baltojo plačiakakčio ikrais iš Kinijos buvo atvežti į Rumuniją.
Plisdamas iš rytų į vakarus, per kiek daugiau nei 40 metų gružlelis kolonizavo beveik visos Europos vandens telkinius.
Spartų rytinio gružlelio plitimą lėmė nereiklumas gyvenamajai aplinkai: gyvena sekliose ežerų, tvenkinių dalyse, kanaluose, lėtos tėkmės upių atkarpose – visur, kur gausu vandens augalijos. Nemėgsta sraunesnių upių, tačiau jomis naudojasi kaip tolimesnio plitimo koridoriais. Sugeba išgyventi tiek šilto, tiek šaltesnio vandens telkiniuose, nėra reiklus ir deguonies koncentracijai vandenyje.
Nors rytiniai gružleliai yra smulkios žuvys, didesnės plėšriosios žuvys (pavyzdžiui, lydeka) jiems nebaisios. Vienintelis plėšrūnas, kuris galėtų kiek efektyviau reguliuoti šių žuvų gausą, yra ešerys, tačiau ir pastarojo gružleliai gana efektyviai išvengia, kadangi dažniausiai plauko seklumose, tankiuose vandens augalų sąžalynuose.
Subręsta rytinis gružlelis labai anksti – būdamas tik vienerių metų amžiaus, neršti pradeda vandeniui sušilus iki maždaug 15 laipsnių C. Viena patelė gali sudėti (priklauso nuo jos dydžio) nuo keliu šimtų iki kelių tūkstančių (dažniausiai – apie 1 tūkst.) ikrelių. Tačiau svarbiausia, kad visus ikrelius išneršia ne vienu metu, o per daugybę kartų, vienu metu sudėdama tik po keletą dešimčių ikrelių.
Nerštas trunka visą šiltąjį metų laikotarpį – nuo balandžio-gegužės iki rugpjūčio-rugsėjo mėn. Tokia per visą šiltąjį metų laikotarpį ištęsto neršto strategija labai padeda šiai rūšiai sėkmingai įsitvirtinti vandens telkiniuose. Kiekvieną ikrų dėtį saugo patinai, agresyviai vydami kitas, netgi už save didesnes žuvis.
Dar viena dauginimosi ypatybė – ikrelius gali sudėti ant pačių įvairiausių vandenyje esančių objektų: smėlio, akmenų, moliuskų kiaukutų, vandens augalų ir netgi ant valčių dugno. Prie vandens paviršiuje plūduriuojančių augalų lapų apatinės dalies ar valčių dugno pritvirtinti ikreliai gali būti pernešami iš vieno vandens telkinio į kitą. Tai dar labiau padidina rytinio gružlelio išplitimo po vandens telkinius galimybes.
Kuomet rytinių gružlelių tankis yra labai didelis, jie masiškai išėda dugno bestuburius ir vėžiagyvius, kovoje dėl maisto išteklių nukonkuruodami vietines žuvų rūšis.
Anglijos mokslininkai eksperimentiškai įrodė, kad, pašalinus rytinį gružlelį iš vandens telkinio, ženkliai pagerėjo karšių ir kuojų augimas. Nurodoma ir apie tai, kad rytiniai gružleliai minta kitų rūšių žuvų ikrais bei jaunikliais, o žuvininkystės tvenkiniuose, kuriuose žuvų tankis itin didelis, apkramtydami pelekus, žaloja netgi gerokai už save stambesnes žuvis. Pranešama, kad į kai kuriuos Pietų Europos vandens telkinius patekus rytiniam gružleliui, labai sumažėjo raudžių, kartuolių, gružlių, paprastųjų karosų gausumas arba šios žuvų rūšys apskritai išnyko.
Nustatyta, kad kartu su rytiniu gružleliu Europos vandens telkiniuose plinta pavojingas žuvų parazitas – pirmuonis (lotyniškas pav. Sphaerothecum destruens), parazituojantis žuvų audinių ląstelių viduje. Pats rytinis gružlelis šiam parazitui atsparus, tačiau yra jo pernešėjas.
Dėl parazito sukeltos ligos kai kuriose Europos dalyse (būtent ten, kur išplitęs rytinis gružlelis) per pastaruosius 40 metų saulažuvių populiacijos sumažėjo tiek, kad ši rūšis buvo įtraukta į Europoje saugomų žuvų rūšių sąrašus.
Anglijos mokslininkai praneša, kad šis parazitas puola ir kitas vietines žuvų rūšis – karšius, kuojas, taip pat gali būti mirtinai pavojingas lašišinėms žuvims: upėtakiams, šlakiams, lašišoms.
Dar kiti tyrimai rodo, kad rytinis gružlelis yra nematodo Anguillicola crassus, parazituojančio ungurių plaukiojamojoje pūslėje bei lemiančio masiškus šių žuvų kritimus, tarpinis šeimininkas. Būtent ligų platinimas ir yra didžiausia rytinio gružlelio keliama grėsmė.
Į vandens telkinius sykį patekusius rytinius gružlelius išnaikinti labai sunku ar netgi neįmanoma. Galimos priemonės: suleidžiami dideli plėšriųjų žuvų, galinčių kiek efektyviau išgaudyti rytinius gružlelius, kiekiai. Tačiau ši priemonė tik sumažina rytinių gružlelių skaičių. Sumažėjus plėšriųjų žuvų, gružlelių vėl sparčiai gausėja. Kita priemonė – specialus cheminis preparatas žuvims naikinti, naudojamas tik griežtai laikantis nustatytų reikalavimų.
Svarbiausia – apskritai neleisti rytiniam gružleliui patekti į vandens telkinį. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, svetimkraščių žuvų rūšių įvežimas, perkėlinėjimas iš vienų vandens telkinių į kitus griežtai reglamentuotas. Tačiau išlieka nelegalaus, privačių asmenų vykdomo svetimkraščių žuvų perkėlimo į vandens telkinius grėsmė, taip pat netyčinio įleidimo (su kitų rūšių žuvų jaunikliais) ar gružlelių naudojimo masalui plėšriosioms žuvims gaudyti grėsmė. Valstybinėms institucijoms tai sukontroliuoti labai sunku.
Informaciją apie rytinio gružlelio paplitimą Lietuvos vandens telkiniuose prašome teikti Vilniaus universiteto gamtos tyrimų centro gėlųjų vandenų sektoriaus vadovui dr. Tomui Virbickui (el. p. tvirbickas@takas.lt).
VU gamtos tyrimų centro gėlųjų vandenų sektoriaus vadovas dr. Tomas VIRBICKAS
Žemaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Saulius SIDABRAS
S. Sidabro nuotr.
Sveiki, ar kam nors pavyko išnaikinti šiuos parazitus?