Virtinukai – vienas iš tų valgių, kurių istoriją sunku sutalpinti į vieną kraštą ar vieną šimtmetį. Tešlos „kišenėlės“ su įvairiausiais įdarais nuo seno gaminamos daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje virtiniai taip pat turi gilias tradicijas: jie buvo verdami su mėsa, varške, grybais ir kitais po ranka turėtais produktais. Žemaitijoje virtinukai dažnai vadinami „kleckais“. Keitėsi laikai, tačiau šio patiekalo gaminimo principas liko tas pats – į ploną tešlą įvynioti ką nors gardaus, išvirti ir sukviesti prie stalo šeimą, kaimynus ar visą bendruomenę. Rugpjūčio 23-iąją visus prie „stalo“ kvietė Tveruose surengtos „kleckų“ virimo varžytuvės.
Ir tradiciniai, ir dar neragauti…
Nepabūgę išvakarėse praūžusios audros, tveriškiai ir miestelio svečiai sekmadienį rinkosi į kulinarijos festivalį „Tverų kleckėnė“.
Rietavo kultūros centro Tverų filialo antrą kartą surengtame miltinių „kleckų“ – virtinukų – virimo čempionate varžėsi penkios komandos. Vienos jų jau buvo ragavusios varžytuvių azarto, kitoms tai buvo pirmoji „Tverų kleckėnė“.
Čempionato dalyvius ir svečius pasveikino bendruomenės pirmininkė Loreta Lidekauskienė ir Rietavo savivaldybės tarybos narys Viktoras Krajinas. Jie linkėjo geros nuotaikos, smagaus pasibuvimo ir, žinoma, sėkmės prie garuojančių puodų.
Įkvėptos po audringos išvakarių dienos nušvitusios saulės, šeimininkės ilgai nelaukusios kibo į darbą. Puodus užkaitė viešnios iš Raseinių rajono Pramedžiavos kaimo, Skuodo rajono Lenkimų, Kelmės rajono Pakražančio, kaimyninės Labardžių bendruomenės moterys ir vietinės tveriškės. Netrukus iš po dangčių pasklido tokie kvapai, kad ne tik praeiti, bet ir pravažiuoti pro šalį buvo beveik neįmanoma.
Tveriškė kultūros darbuotoja Irena Liškuvienė pasakojo, kad šiemet ragautojų susirinko gerokai daugiau nei praėjusiais metais. O kai prieš akis – vienas už kitą įdomesni patiekalai, puikiai tinka sena išmintis: akys mato – pilvas nori.
Vienos šeimininkės siūlė tradicinius „kleckus“ su lašinukais, kitos – su varške, pagardinta senoviškomis mėtomis, dar kitos įdarui rinkosi grybus. Ypač kūrybingos buvo Labardžių bendruomenės moterys. Praėjusiais metais jos festivalio dalyvius nustebino batatų įdaru, o šiemet nusprendė žengti dar vieną netikėtą žingsnį – į tešlą įvyniojo burokėlius.
Festivalio dalyviams neužteko vien mokėti skaniai išvirti „kleckus“. Komandos turėjo meniškai prisistatyti ir papasakoti apie savo gaminamą patiekalą. Taigi prie puodų netrūko ir išmonės, humoro, kūrybos.
Skonis draugų neturi
Kol išalkusieji tuštino lėkštes, komandos išsidalijo nominacijas. Nė viena neliko nuskriausta – organizatoriai nusprendė įvertinti visų pastangas. „Ir kaip išrinkti vienintelį geriausią, kai skonis draugų neturi? Man skaniausi su grybais ir daug svogūnų, o kitas iš viso grybų nevalgo, tad neįmanoma išrinkti skaniausio „klecko“, – sakė viena iš festivalio organizatorių I. Liškuvienė.
Turbūt būtent čia ir slypi „Tverų kleckėnės“ žavesys. Čempionu nebūtinai turi tapti vienas receptas – svarbiau parodyti, kiek skirtingų skonių galima sukurti iš paprasčiausios tešlos ir įdaro.
Skambėjo muzika, vyko edukacijos
Šventėje veiklos netrūko ir vaikams. Edukacijų metu jie patys minkė tešlą, lipdė virtinukus, raitė jų kraštelius, o padirbėję žaidė senovinius žaidimus.
Festivalio nuotaiką kūrė Tverų kultūros namų ansamblis „Kermušie“ (vadovas Arūnas Gedmantas) ir Kretingalės kultūros centro Girkalių skyriaus vokalinis ansamblis „Draugai“ (vadovas Vytautas Babaliauskas).
Šventė, iš kurios išvažiuoti neskubėjo
Festivalio organizatoriai prisiminė, kad sumanymas rengti būtent „kleckų“ virimo varžytuves atsirado ieškant kitokios kulinarijos šventės idėjos. Cepelinų virimo, kiaušinienės kepimo ar įvairių troškinių šventės Lietuvoje jau nieko nestebina, o virtinukai suteikia beveik neribotas galimybes eksperimentuoti su įdarais.
Šiemet vykęs antrasis festivalis parodė, kad sumanymas pasiteisino – renginys sulaukė daugiau lankytojų nei pirmaisiais metais, o svarbiausia, kad nei svečiai, nei komandos jam artėjant prie pabaigos skirstytis neskubėjo.
Galbūt „kleckas“ ir yra labai paprastas valgis – truputis miltų, vandens, įdaras ir verdantis puodas. Tačiau kai į tą patį puodą dar įberiama sauja tradicijų, žiupsnis fantazijos ir geras šaukštas bendruomeniškumo, gimsta šventė, iš kurios išvažiuoti visai nesinori.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
