Metų pabaigoje vykusiame Kalėdiniame padėkos vakare į kūrybingiausiai savo darbą dirbančių rietaviškių rankas nutūpė gerumo simboliai angelai. Vieną iš keturių stiklo statulėlių už nuoširdų rūpinimąsi ir meilę vaikams meras Antanas Černeckis įteikė Rietavo socialinių paslaugų centro darbuotojai Jolantai Jedenkutei.
J. Jedenkutė – Rietavo krašto vaikas, tačiau, kaip ir daugelis kitų iš čia kilusių žmonių, baigusi vidurinę mokyklą išvažiavo mokytis į didesnį miestą – Šiaulius. Įgijusi mikroschemų surinkėjo profesiją, įsidarbino „Nuklono“ gamykloje ir darbininkų mieste, kaip anuomet buvo vadinami Šiauliai, praleido gražiausius jaunystės metus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gamykla užsidarė, tad Jolantai teko ieškotis kito darbo. 1996–2000 m. ji dirbo Pageluvio pensione Šiaulių rajone (vaikų vasaros stovykloje „Atžalynas“).
Perskaičiusi laikraštyje, kad Kaune įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Vaiko tėviškės namai“ reikalinga šeimynos mama-auklėtoja, išvyko į didmiestį ir pradėjo rūpintis aštuoniais vaikais, iš kurių mažiausias buvo vos 11 mėnesių berniukas. Taip savo vaikų neturinti moteris iš karto tapo daugiavaike mama.
J. Jedenkutė pasakojo, kad pirmi mėnesiai šeimynoje buvo sunkiausi. Ne kartą svarsčiusi ieškotis kito pragyvenimo šaltinio moteris vis dėlto pamažu išmoko susikalbėti ir su labiausiai užsispyrusiais paaugliais. Reikalingų žinių sėmėsi studijuodama. 2009-aisiais baigė Kauno kolegijos socialinio darbo krypties neuniversitetinių studijų programą ir įgijo socialinio darbo profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją.
Po „Vaiko tėviškės namų“ įkūrėjo monsinjoro Vytauto Kazlausko mirties įstaigoje prasidėjus permainoms, Jolanta nusprendė išeiti iš darbo ir grįžti į Rietavą. Galimybės pasilikti didmiestyje moteris net nesvarstė – norėjo į tėviškę, kur jau buvo įsigijusi butą, kur gyveno jos artimiausi žmonės.
Dažnai būna, kad gimtinė nepaleidžia žmogaus. Ir Jolantą visur lydėjo atsiminimai apie Rietave praleistą vaikystę. „Mama dirbo Rietavo apylinkėje, o antrame to namo aukšte mes gyvenome. Dabar namas sudegęs, teritorija apleista. Tačiau mano vaikystėje nebuvo gražesnės vietos nei S. Nėries gatvė. Gyvenimas joje pulsavo: daugybė žmonių ateidavo tvarkyti reikalų į apylinkę, gatvės gyventojai praeidavo mūsų namą traukdami apsipirkti į šalia esančią parduotuvę, o vasaros vakarais gatve iš bendrų ganyklų gindavo gyvulius. Man, mažai mergaitei, tai buvo visas pasaulis, kur jaučiausi ir sava, ir saugi“, – dalijosi vaikystės prisiminimais moteris.
2010 metais grįžusi į Rietavą savo gatvę ji rado pasikeitusią – neliko senųjų gyventojų ir gyvenimas čia buvo smarkiai aprimęs, bet juk taip yra, kad laiko tėkmė keičia ne tik žmonių, bet ir miesto veidą.
Nors moteris iš Kauno į gimtinę parvyko viena, daugmaž po metų pas ją gyventi atvažiavo du berniukai, buvę jos grupės auklėtiniai – nuo kūdikystės užaugintas vienuolikametis ir jo trylikametis brolis. Jolanta tapo broliukų globėja. Šiuo metu jiedu jau pilnamečiai. Vyresnysis dirba Olandijoje, o jaunesnis mokosi elektriko specialybės Plungėje.
Nuo 2015 metų vasario mėnesio J. Jedenkutė dirba socialine darbuotoja Rietavo socialinių paslaugų centro vaikų užimtumo grupėje „Būk mano draugas“. „Vaikai Jolantą labai myli ir jos laukia. Moteris draugiška, paslaugi, turi organizacinių sugebėjimų. Ji mielai imasi iniciatyvos ir atsakingai vykdo patikėtas užduotis. Sugeba sau kelti tikslus ir jų siekia. Moka dirbti komandoje ir individualiai. J. Jedenkutė nuoširdi, pareiginga, tvarkinga, sąžininga, kūrybinga, turi humoro jausmą. Vaikai myli mokytoją (taip jie vadina socialinę darbuotoją), glaudžiasi prie jos kaip prie mamos“, – taip savo darbuotoją apibūdino įstaigos direktorė Danutė Stončiuvienė.
Ir pati Jolanta pripažino, kad save atrado tik pradėjusi dirbti su vaikais. Taip atsiskleidė viduje glūdėję gebėjimai rengti šventes, daryti įvairius darbelius. „Su suaugusiaisiais aš nesugebėčiau dirbti“, –
sakė moteris.
J. Jedenkutė kasmet gauna padėkos raštus už vaikų skatinimą dalyvauti konkursuose.
2016 m. vaikų užimtumo grupės „Būk mano draugas“ darbuotojos J. Jedenkutės kandidatūra teikta nominacijai už darbą su vaikais. „Gerumo žvaigžde“ ji nebuvo įvertinta, tačiau gavo padėkos raštą iš ministrės rankų.
Kaip jau minėjome, dar vienas gerumą simbolizuojantis apdovanojimas – angelo statulėlė – vaikus mylinčiai ir savo darbą kūrybingai dirbančiai moteriai įteiktas metų sandūroje per Kalėdinį padėkos vakarą.
