Ruošiant straipsnį apie Plinkšių žemės ūkio technikumą, Danutės Musulienės pasakojimas nukrypo apie jos pirmą darbovietę – kolūkį „Kelias į komunizmą“, kurio centras buvo Užežerės dvaro patalpose.
Viliuosi, kad skaitytojams bus įdomu sužinoti apie dar vieną seną dvarą.
Kai sakome „Plinkšių dvaras“, siejame jį su grafais Pliateriais, o, kalbėdamas apie Užežerės dvarą, retas kuris prisimena, kad tai buvo Gadonų giminės namai.
Taigi šį kartą – apie Gadonų dvarą Užežerėje ir apie ten įsikūrusį „Kelią į komunizmą“.
IŠ LIETUVOS VALSTYBINIO ARCHYVO
Archyvinių žinių apie Gadonus gavau iš tiesioginius giminystės ryšius turinčios Gailutės Šilgalytės-Šakienės.
Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos fonde Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus Užežerės seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1928-05-24 sąraše, patvirtintame 1930-05-30, įrašytas savininkas Gadonas Romualdas, Užežerės kaime turėjęs 80 ha žemės (30 ha II rūšies, 32 ha III rūšies, 3 ha IV rūšies ariamos, 4 ha III rūšies, 3 ha IV rūšies pievų, 2 ha IV rūšies ganyklų, 5 ha IV rūšies miško, 1 ha mokesčiais neapdėto ploto).
Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940 08 22 nutarime, įrašytas Sedos valsčiaus Užežerės dvaro buvęs 80 ha žemės savininkas Gadonas Romualdas, o į valstybinį fondą paimta 45 ha žemės.
Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944–1948 m. m. byloje, Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus ūkių, viršijančių nustatytą normą, sąraše įrašytas ūkio valdytojas Gadonas Romualdas, Antano, Užežerės km. valdęs 60 ha žemės. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta: 60 ha žemės, 3 kumeliukai, 3 stambūs raguočiai, 2 plūgai, 4 akėčios, drapakai, kultivatoriai, 2 vežimai ir rogės, 1 javams valyti mašina, 1 aksalinė, 1 kertamoji mašina, 1 pjaunamoji mašina. Taip pat ir 2 gyvenamieji namai, 1 tvartas, 1 svirnas, 1 klėties pastatas.
*
Romualdą Gadoną ir jo žmoną Mariją Kondrotavičiūtę-Gadonienę į Altajaus kraštą ištrėmė 1941 m. Iš tremties jie nebegrįžo, liko palaidoti Altajaus krašte.
PIRMININKAI IR BRIGADININKAI
Pasakoja Kostas REMENIS:
– Kai 1957 m. grįžome iš Sibiro, dvaras dar nebuvo išardytas. Gadoną į Sibirą išvežė, kai jis buvo 82 metų amžiaus.
Dvaro kieme buvo labai didelis šulinys. Buvo kumetynas – žemas, ilgas pastatas. Ir dabar tebėra. Pats dvaras nebuvo didelis, gal viršuje kokios salkos ir buvo, bet nepamenu.
Dvaro pastate buvo įrengtas kolūkio „Kelias į komunizmą“ centras. Pirmasis pirmininkas buvo Bertašius, po jo Stankūnas, toliau Alfredas Šakalis ir Petras Neniškis. Brigadininkais atmenu dirbo: Domėnų brigadoje – Adomas Rubežius, gal tik kokius metus ar dvejus, o po to – Danutė Bernotienė, Užežerės brigadoje – Martynas Musulas.
Kai dvarą remontavo, pamatai ir sienos paliko tie patys. Ko gero, ir vidaus sienos paliko tos pačios, tik ant jų pastatė antrą aukštą. Pats pastatas pailgėjo, nes pristatė salę. Rūsiuose įrengė katilinę ir įvedė centrinį šildymą, iš šulinio – vietinį vandentiekį, kuris buvo tik rūsyje.
Įėjimai į vidų buvo trys: nuo sandėlių pusės – pagrindinis ir iš abiejų galų. Virš pastatytos salės jokių salkų nebuvo. Vėliau kolūkį „Kelias į komunizmą“ prijungė prie S. Nėries kolūkio, tad centro Užežerėje nebeliko.
Dvaro pastatas buvo dar kartą rekonstruotas, vietoje salės ir kolūkio kabinetų įrengti 7 gyvenamieji butai, apačioje – 4 , viršuje – 3.
Prisimenu, kad Romualdo Gadono brolis Otto turėjo dvarą Pašerkšnėje, o dar kitas brolis – Sedoje.
DVARE – KOLŪKIO CENTRAS IR BŪSTAI SPECIALISTAMS
Pasakoja Danutė MUSULIENĖ:
– Gavusi paskyrimą į kolūkį „Kelias į komunizmą“ atvažiavau įsidarbinti ir nuėjau į raštinę. Buvo 1970 metai. Kad kolūkio centras įsikūręs Gadonų dvare, niekada nebuvo jokios kalbos. Kolūkį visi vadino sutrumpintai – „komunizmas“.
Mano agronomės diplomas nuėjo šuniui ant uodegos. Pristatė mane brigadininkui Martynui Musului. Einu iš paskos ir klausausi nurodymų. Bėda, kad niekaip nesupratau jo kalbos, nors abu buvome žemaičiai.
Iš karto gavau butą virš raštinės. Vieną kambarį antrame aukšte. Ten buvo koridorinė sistema. Tik palipus laiptais, tiesiog koridoriuje, buvo virtuvė. Be jokių durų. Buvo pastatyta dujinė viryklė, šiokia tokia spintelė indams, iš raštinės atlikęs stalas ir gal pora kėdžių.
Gyvenami kambariai buvo du, tai buvome ir dvi jaunos gyventojos. Antroji – Albina Sirvydaitė dirbo kultūros namų vedėja.
Mudvi toje atviroje virtuvėje ir valgį ruošėme, ir valgėme. Vėliau pasikabinome užuolaidą, kad nors kiek privatumo būtų. Valgymui ir skalbimui vandenį nešėme iš šulinio kieme.
Rytiniame aukšto gale, viename ilgame kambaryje, buvo biblioteka. Bibliotekininke dirbo Irena Rubežienė. Ateidavo į biblioteką vienas kitas žmogus, bet skaitytojų plano ateinantieji niekaip nevykdė. Irena pildė „skaitytojų“ formuliarus, „išdavinėjo“ knygas, o, po teisybei, nešė knygas į mano kambarį ir slėpė po lova. Visada knygų buvo pilna palovė. Kadangi Irena buvo nuoširdi ir paslaugi moteris, visada stengiausi jai padėti.
Šiaurinėje aukšto pusėje buvo vienas didelis kambarys – kolūkio posėdžių salė, kartu – ir balių vieta.
Tiek iš mano kambario, tiek iš „virtuvės“ visada matėsi ir girdėjosi, kas vyksta posėdžių salėje. Pirmininku tada dirbo Petras Neniškis. Atvažiuojančių svečių netrūko. Tekdavo nueiti užkandos papjaustyti. Kavų ar arbatų niekas tada nevirė. Ant stalo buvo dedamas butelis degtinės, aišku, valstybinės, geros, užkandai – rūkyti lašiniai, kumpis, silkė. Pirktinės dešros kažkaip nepamenu, užtat jos geros naminės pakako. Kadangi pirmininkas buvo linksmas ir kalbus, tai svečiai visada užsibūdavo.
Pirmame aukšte buvo įsikūrusi buhalterija, joje vyriausiąja buhaltere dirbo Levutė Andriekutė, apskaitininkėmis Birutė Sakalauskaitė ir Danutė Domarkaitė. Kitame kabinete – toliau vyriausioji zootechnikė Zofija Žadvydienė, už jos – vyriausioji agronomė Regina Kazlauskienė. Dar buvo mechanikų kabinetai, vyriausiuoju mechaniku dirbo Vaclovas Petkus, pirmininko Petro Neniškio kabinetas, dar – partijos sekretorės Irenos Antanavičiutės kabinetas.
Raštinės pastatas buvo atstatytas ant dvaro pamatų ir pristatytas antras aukštas, o iš vakarinio galo pristatyta kultūros namų salė. Salė buvo didelė, su scena. Į salę galima buvo įeiti ir iš raštinės, bet pagrindinis įėjimas buvo iš galo, nuo Sedos pusės.
Salėje rodė kiną, kino mechanikas atvažiuodavo iš Sedos. Vykdavo dideli ataskaitiniai susirinkimai, su apdovanojimais, su saviveiklininkų koncertais. Būdavo ir šokiai šeštadieniais, bet ne kas savaitę. Kultūros namuose – daug saviveiklos: vaidinimai, šokių rateliai… Šokiams grojo gyva muzika, daug jaunimo ateidavo iš Sedos. Palei salės pakraščius buvo atverčiamos kėdės.
Prisimenu ir dvaro senus pastatus: ledaunė, kumetynas ir dar keli dideli budinkai. Viename jų buvo grūdų sandėlis su džiovykla: atveža grūdus, pasveria ant didelių svarstyklių ir išpila sandėlyje. Sandėlininku dirbo Juozas Kunsmonas.
Aplink augo seni ir labai dideli medžiai, buvo ir mažesnių medžių, krūmų, vaiskrūmių. Kolūkio pirmininkas buvo pripirkęs povų. Jie anksti rytais tiesiog po mūsų langais taip imdavo klykauti, kad nors primušk…
Neniškiui išėjus iš pirmininkų, trumpą laiką, kokius metus, pirmininkavo Noreika, paskui „Kelias į komunizmą“ buvo prijungtas prie S. Nėries kolūkio, tad centras ištuštėjo. Manau, kad kurį laiką ten dar galėjo būti brigados centras.
„Kelyje į komunizmą“ buvo dvi brigados – Domėnų ir Užežerės, o kur brigadų centrai persikėlė sujungus kolūkius, nebeatmenu.
Pasakoja buvusi kolūkio vyr. agronomė Regina KAZLAUSKIENĖ:
– Parėjau į kolūkį „Kelias į komunizmą“ 1968 metais kovo 1 d. Raštinė buvo sename pastate, tokie tamsūs kabinetai, pamenu. Kabinetų buvo daug.
Kai raštinę remontavo, viso pastato tikrai nenugriovė. Tais pačiais metais buvo pastatytas priestatas, jame įrengta didelė šokių salė.
Neatrodo, kad per remontą darbuotojai iš kabinetų būtų buvę kur iškeldinti. Statybos ir remonto darbams vadovavo Pranas Medeikis, kuris darbo valandų neskaičiavo. Visi darbai ėjo spėriai.
Aš, kaip nauja ir jauna agronomė, daugiau po laukus vaikščiojau norėdama viską apžiūrėti.
Dar atsimenu, kad buvo keli seni dideli pastatai. Viename – svarstyklės, sandėlis. Kumetyne gyveno kelios našlės.
TĖVAS – KOLŪKIO PIRMININKAS
Pasakoja Beata NENIŠKYTĖ-URBONIENĖ:
– Mano tėvas Petras Neniškis (1932–1987) pagal profesiją buvo fizinio lavinimo mokytojas. Į paskyrimo vietą – Tirkšlių vidurinę mokyklą jis atvažiavo kartu su mano mama – Stanislava Ona (1930–2019), vokiečių ir anglų kalbų mokytoja.
Tirkšliuose gimiau aš, ten gyvenome penkerius metus. Abu tėvai mokytojavo. Tėvas buvo aukštaitis, mama – suvalkietė, o mudvi su sese puikiai kalbėjome žemaitiškai. Ir dabar dar moku, kai žemaitį sutinku.
Tuo metu labai trūko kolūkių pirmininkų su aukštuoju išsilavinimu. Tėvą prikalbino ir pasiūlė namą Sedoje nusipirkti. 1962 metais persikraustėme į Sedą, Tarybų a. 4, į geltoną medinį namą. Kieme buvo ūkinis pastatas gyvuliams ir šienui.
Sedoje gimė mano sesuo Ella (tėvai mums parinko romantiškus vardus). Kartu su mumis gyveno mamos mama. Ji skaniai mus maitino. Turėjome tarnaitę, kuri rūpinosi gyvuliais. Laikėme karvę, pora paršiukų, vištų. Gal ir dar ką, neatsimenu. Pašarus gyvuliams atveždavo iš kolūkio. Ir sukraudavo.
Tėvas mėgo balandžius. Daug gražių balandžių turėjome. O namą tėvai pirko išsimokėtinai. Pradžioje, pamenu, tėvas važinėjo kolūkio motociklu, tokiu su lopšiu, po to turėjo valdišką „viliuką“. Ir vairuotoją turėjo. Vėliau nusipirko nuosavą „žiguliuką“.
Tėvas buvo baigęs gimnastiką, todėl išliko labai atletiškas, truputį aukštesnis nei vidutinio ūgio, šviesbruvas, gražių plaukų ir su baltai švytinčiais tarsi perlamutras dantimis. Mėgo dainuoti ir turėjo gražų balsą.
Retai matėme jį namuose. Tai jam svečiai, tai kursai, tai neatidėliotini reikalai. Tai medžioklė. Ir namuose jo svečių netrūko. Mama kartais irgi kartu važiuodavo. Kur baliai, ten išgertuvės, ten moterys, linksmybės.
Išsiskyrė tėvai 1972 metais. Mama dar gyveno Sedoje iki 1976 metų, kol baigiau vidurinę. Labai patiko mums Sedoje, gaila buvo išvažiuoti. Tėvai buvo kilę iš gausių šeimų: mamos – 2 broliai ir 5 seserys, tėvo – 2 seserys ir 4 broliai. Visos mano pusseserės ir pusbroliai iki šiol Sedą myli.
GADONŲ DVARAS ŠIANDIEN
Šiuo metu Užežerėje, Gadonų dvare, gyvena 7 šeimos. Kai paklausiau Laimos Barakauskienės, „Kur tu gyveni?“, moteris labai lėtai, su pagalvojimu atsakė: „Užežerėje. Dvare. Senajame dvare.“
Tik Gadonų pavardės nepridėjo.
Gal perskaičiusi šį straipsnį pridės? Dabar dvaro pastatas apstatytas priestatais, pavėsinėmis ir terasomis. Jau atsirado entuziastas virš salės priestato įsirengti gyvenamą antrą aukštą.
Laikas bėga, tad ir margo svieto rūbai mainosi.
Nuotr. iš Beatos Neniškytės-Urbonienės asmeninio archyvo
Laimos BARAKAUSKIENĖS nuotr.
