Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ bendruomenė suorganizavo regioninį etnokultūrinį festivalį „Lai Vėikšniūsskombiesžemaitėškaruoda“. Savąjį renginį viekšniškiai dedikavo dviem svarbiems įvykiams: minimiems Žemaičių kalbos metams ir Viekšnių miesto 230-ajam gimtadieniui paminėti.
Į organizatorių kvietimą dalyvauti atsiliepė gausus būrys ikimokyklinio ugdymo įstaigų ne tik iš Mažeikių, bet ir Telšių bei Akmenės rajonų.
Norėjosi sukviesti bendraminčius
Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ bendruomenės nariai etnokultūrinį festivalį „Lai Vėikšniūsskombiesžemaitėškaruoda“ surengė jau antrą kartą. Pirmasis vyko 2019 metų rudenį.
Renginio tikslas – saugoti, populiarinti žemaičių kalbą, skleisti informaciją apie etninę kultūrą, supažindinti vaikus, mokytojus, tėvelius su Viekšniais ir šio miesto įžymybėmis.
„Įstaigoje turime etnokultūros kūrybinę grupę, kuri daug dėmesio skiria lietuvių liaudies tradicijoms bei jų puoselėjimui, žemaičių kalbos išsaugojimui. Tai prieš kelerius metus natūraliai ir kilo tokia mintis suburti ne tik mūsų rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas, bet ir pakviesti socialinius partnerius bei draugus iš kitų rajonų“, – pasakojo „Liepaitės“ direktorė Daiva Narmontienė.
Į apribojimų rėmus nespraudė
Į festivalio organizatorių kvietimą dalyvauti atsiliepė ir atvyko 12 Mažeikių miesto bei rajono lopšelių-darželių kolektyvų bei „Liepaitės“ socialiniai partneriai iš Papilės Simono Daukanto gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus, Telšių miesto.
Didelis dalyvių būrys nulėmė tai, kad renginys, kaip ir pirmąjį kartą, vyko Viekšnių gimnazijos salėje.
Festivalyje padainuoti sutiko Roma Mačiuvienė, dviejų anūkų, lankančių „Liepaitės“ lopšelį-darželį, močiutė. Linksmą žemaitišką dainą atliko ir Viekšnių gimnazijos direktorius Rimantas Gricius.
Pasak D. Narmontienės, įstaigos, kviečiamos atvykti į festivalį Viekšniuose, nebuvo įspraustos į kokius nors rėmus. Tik paprašyta pagalvoti, kaip jie savo įstaigose puoselėja tradicijas ir žemaičių kalbą, kokiu būdu nori visa tai parodyti. Todėl žemaitiška kalba skambėjo ir dainos, ir pasakojimai, ir eilėraščiai.
Renginio pabaigoje visiems jo dalyviams įteiktos padėkos, dovanėlės. Kiekvienas buvo pavaišintas žemaitiškais, tradiciniais patiekalais: kastiniu, bulvėmis su lupenomis, sėmenine druska.
Ne vienas pedagogas sakė, kad smagu buvo išgirsti sodrų gyvą tarmišką žodį, skambantį iš vaikų lūpų.
Sieks, kad festivalis taptų tradicija
Festivalio organizatoriai liko patenkinti, nes viskas, ką jie buvo sumanę, pavyko.
Aptarę festivalį „Liepaitės“ pedagogai jau žino, ką ateityje darytų kitaip, kuo papildytų festivalį, ką pakeistų.
„Buvo gera atmosfera: prie etnokultūrinės konferencijos prisidėjo labai daug lopšelio-darželio bendruomenės narių. Įvairiausiais darbeliais. Regioninis festivalis iš mūsų, kaip organizatorių, pareikalavo daug pasiruošimo, pastangų bei laiko. Bet tai daryti buvo verta“, – kalbėjo „Liepaitės“ direktorė.
Organizatoriai puoselėja planus, kad šis regioninis etnokultūrinis renginys, į Viekšnius pritraukiantis nemažą būrį mažų ir suaugusių etninės kultūros mėgėjų bei puoselėtojų, taps tradicinis.
Žemaičių kalbą moka nedaug vaikų
Pripažįstama, kad etnokultūrinis vaiko ugdymas pirmiausia prasideda šeimose. Čia vaikai išmoksta gimtosios kalbos, ima suvokti savo tautinę tapatybę, iš tėvų sužino šeimos tradicijas.
Ugdymo įstaigose rūpinamasi viso to tęstinumu. Ugdytiniai supažindinami su etnine kultūra, tobulėja jų asmeninės, socialinės, komunikavimo, pažinimo kompetencijos, tautos kultūrine patirtimi grindžiamas kūrybiškumas, ugdoma tautinė ir pilietinė savimonė.
O kaip yra su žemaičių kalba, ar vaikai ją moka?
D. Narmontienė pripažino: pedagogams tenka nemažai padirbėti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankantys vaikai gebėtų ką nors papasakoti ar padeklamuoti žemaitiškai.
„Žinoma, yra dalis vaikų, mokančių kalbėti žemaitiškai. Tokiais atvejais, kai ugdytiniai be vargo kalba tarmiškai, suprantame: namuose arba visi šeimos nariai kalba žemaitiškai, arba kas nors iš artimųjų, pavyzdžiui, močiutės su anūkais, bendrauja šia kalba. Bet vis tik kur kas dažnesnės situacijos, kai su savo vaikais tėveliai šnekasi bendrine kalba“, – mintimis pasidalijo „Santarvės“ pašnekovė.
Nuotraukos iš Viekšnių lopšelio-darželio „Liepaitė“ archyvo
