Plungė yra išauginusi ne vieną Lietuvoje ir pasaulyje žinomą žmogų. Visada džiugu girdėti apie puikius jų pasiekimus. Dar maloniau, kai kalbama apie mūsų jaunimą. Visai neseniai „Plungę“ pasiekė žinia, kad tarp 28 geriausių Prezidentų vardinėmis stipendijomis apdovanotų šalies studentų įrašyta 25 metų Viliaus Lapio pavardė. Jaunas vyras paskatintas už puikius akademinius pasiekimus. Ko gero, dauguma plungiškių žino, kieno tai atžala. Vilius – Editos ir Virgilijaus Lapių, Plungės sporto ir rekreacijos centro krepšinio trenerių, išugdžiusių ne vieną puikų sportininką, sūnus. Tiesa, vaikinas tėvų pramintu taku neina, jis siekia savo išsikeltų tikslų. Tad būkite pažįstami.
– Trumpai prisistatykite: kur gimėte, augote, mokėtės, studijavote?
– Gimiau Klaipėdoje, bet tai buvo tik itin trumpas gyvenimo etapas. Visą savo vaikystę ir dalį jaunystės praleidau Plungėje. Baigęs „Saulės“ gimnaziją, turėjau daug minčių ir pasirinkimų, kur galėčiau tęsti mokslus. Vis dėlto pirmas miestas, kuriame ir prasidėjo mano studijų kelias, buvo Vilnius. Po ketverių gana įtemptų mokslo metų Mykolo Romerio universitete įgijau teisės bakalauro laipsnį.
Pirmi studijų metai buvo iššūkis, nes susipažinęs su įtemptu mokymosi grafiku supratau, jog gilinantis į įvairias teisės normas ir teismų sprendimus teks padirbėti neskaičiuojant laiko. Bet… labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, kadangi tie metai mane užgrūdino, buvo kupini naujų apmąstymų. Be to, turėjau galimybę du pusmečius studijuoti užsienyje – Oslo universitete Norvegijoje.
– Tačiau Oslo universitetas buvo ne vienintelis užsienyje, kur studijavai?
– Mintys apie tolesnius mokslus užsienyje atvedė mane prie kito pasirinkimo – šiek tiek nutolęs nuo teisės studijų (o gal kaip tik būtent jų ir vedamas), pateikiau dokumentus į tarptautinių santykių magistrantūrą Anglijoje, Oksfordo Brukso universitete. Būdamas vienintelis Baltijos šalių atstovas nuvykau į naują gyvenimo vietą, tačiau neilgam – prasidėjo pasaulinė COVID-19 pandemija, kuri mano mokslus perkėlė į nuotolinę erdvę. Šis iššūkis nepasirodė per didelis, ir jau rugsėjo 2 dieną – prabėgus dvejiems metams – Oksforde atsiimsiu tarptautinių santykių magistro diplomą.
– Bet tai dar ne pabaiga?
– Bestudijuodamas Oksforde, tačiau fiziškai būdamas Lietuvoje pagalvojau, jog galiu išnaudoti šį laiką maksimaliai, ir įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios justicijos magistrantūrą. Čia taip pat jau liko tik paskutinis semestras, ir tikiuosi savo rankose laikyti dar vieną magistro diplomą.
Iškart po studijų baigimo ceremonijos Oksfordo Brukso universitete vyksiu į Prancūziją gilinti žinių tarptautinėje GOALS studijų programoje, į kurią po ilgų atrankos etapų buvau pakviestas kaip Baltijos šalių regiono atstovas studijuoti kartu su dar 24 studentais iš 4 žemynų ir 17 šalių. Tiesa, šį kartą jau specialybė, susijusi ne tik su tarptautiniais santykiais ar teise, nes bus susiduriama su organizacijų valdymo ypatumais, integralumo bei digitalizacijos aktualijomis ar net skaitmeniniu sporto industrijų valdymu. Ši programa truks dvejus metus ir jungs keturias pasaulio šalis, tad laukia išties įdomūs metai.
Įdomu tai, kad GOALS programa vykdoma pirmą kartą istorijoje, anglų kalba. Šio projekto organizavime dalyvauja 5 Europos universitetai. Projekto paraišką 5 partnerių konsorciumo vardu teikė būtent Lilio universitetas (Prancūzija), kur ir prasidės studijos. Įdomumas tai, jog studentai patirtį kaups ne viename, o keturiuose universitetuose – rotacijos principu kiekvienas pusmetis bus dėstomas vis kitoje šalyje.
– Pasirinkote teisės studijas. Ar visada apie tai galvojote? Paprastai tik vienetai baigiančių vidurines tikrai žino, ką norėtų veikti gyvenime.
– Taip, studijų kelias prasidėjo nuo teisės. Sprendimas buvo gana spontaniškas renkantis tarp išvažiavimo į užsienio universitetus ir studijavimo Lietuvoje. Nežinau, kas tuo metu paskatino mane studijuoti teisę, turbūt tai, kad ir taip iššūkių pilname gyvenime pritrūko dar vieno… Nors ir buvau trumpai sudvejojęs tokiu pasirinkimu, tačiau tuo metu stačia galva nėriau į šį etapą ir manau, jog be šio savo pasirinkimo nebūčiau ten, kur esu dabar.
Mano nuomone, tokios studijos yra naudingos ne tik kaip specialistui, bet ir kaip išsilavinusiam žmogui dėl visapusiško išprusimo, nes net į elementariausias gyvenimo situacijas pradedi žiūrėti ir vertinti jas visai iš kitos prizmės. Kaip minėjau, šiuo metu baigiu teisės magistro studijas, kurios, manau, pravers ateityje. Tačiau, kaip matote, renkuosi ir kitas sritis, kuriose noriu tobulėti, ir tokiu savo pasirinkimu itin džiaugiuosi.
– Mama ir tėtis – krepšinio treneriai. Ar niekada nebuvo minčių pasekti jų pėdomis? Juo labiau kad ir pats žaidėte krepšinį?
– Krepšinis užėmė ir vis dar užima tikrai svarbią vietą mano gyvenime. Nuo pat mažens buvau apsuptas šio sporto, pirmieji žingsniai sporto pasaulyje taip pat buvo žengiami krepšinio aikštelėje. Kai abu tėvai yra krepšinio treneriai, turbūt toks scenarijus gana akivaizdus, kaip ir tai, kad kambaryje tikrai kabo ne viena dešimtis medalių ir kitokių apdovanojimų. Taip pat užsiėmiau ir užsiimu papildoma veikla – turiu krepšinio teisėjo bei statistikos darbuotojo licencijas.
Kalbant apie mamos ir tėčio kelią bei gyvenime išmintas pėdas ir pasirinkimus, manau, kad galiu drąsiai teigti, jog iš dalies žengiu jų pėdomis, nes jie abu treniruoja būsimus sportininkus. Tačiau išduosiu paslaptį, kad jiems svarbu savo auklėtinius matyti norinčius daug pasiekti ne tik krepšinyje, bet ir už aikštelės ribų. Krepšinis yra puikus disciplinos, komandinio darbo supratimo ir noro pasiekti daugiau įrankis, jei tik sugebama juo naudotis tinkamai.
Taigi manau, kad einu tėvų keliu, nes jie parodė man savo kelią, bet, atėjus laikui, leido ir skatino rinktis posūkius ir kelio pabaigą tokią, kokią matau pats. Jie buvo pirmieji, parodę, kad pergalių galima siekti visur, ir iškėlė man sunkiausią tikslą – rinktis savo ateities pergales pačiam, tačiau visada yra šalia. Už tai jiems būsiu visuomet dėkingas.
Mano brolis Simonas gal kiek arčiau ir teoriškai, ir praktiškai yra prie tėvų profesijos, nes šiuo metu studijuoja Vilniaus universitete dalyko pedagogiką: anglų kalbą ir kitą užsienio (vokiečių) kalbą. Tikiu, kad ateityje Lietuva turės puikų šios srities profesionalą.
– Gavote vardinę Prezidentų stipendiją. Kaip sutikote šį įvertinimą?
– Išties džiaugiuosi tokiu skambiu bei prestižiniu įvertinimu, nes geriausiems Lietuvos studentams kasmet numatoma tik iki 30 vienetinių Prezidentų vardinių stipendijų. Kandidatūras teikia pačios aukštosios mokyklos, jas vertina Lietuvos mokslų akademijos ekspertai. Taigi visada smagu, kai pastangos, kurias įdedi, tampa matomos ir įvertintos. Tuo labiau kad tokį įvertinimą gauna tik vienetai visoje Lietuvoje. Tokiu metu supranti, kad esi teisingame kelyje!
– Gal yra ir kitų įvertinimų, apie kuriuos nežinome?
– Didžiausi pasiekimai tikriausiai yra tai, jog šalia studijų patirtį kaupiu tiek akademinėje, tiek praktinėje veikloje. Dar studijuodamas teisę Mykolo Romerio universitete išbandžiau advokato ir notaro profesijas.
Pradėjęs studijuoti tarptautinius santykius Oksfordo Brukso universitete, nuotoliniu būdu stažuotę atlikau Lietuvos ambasadoje Vašingtone, Amerikoje.
Dar nepasibaigus šiai stažuotei, sužinojau, jog esu pakviestas atlikti Šumano stažuotės Europos Parlamento biure Lietuvoje. Be to, esu Vilniaus universiteto studentų mokslinės draugijos narys, o mokslo darbai išleidžiami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Kalbant apie atskirus laimėjimus, tai lakoniškai paminėčiau tik pastarųjų metų, kurie svyruoja nuo žaliojo kurso politikos ir agrokultūros sektoriaus sprendimų kūrimo, programavimo ir teisinio roboto vystymo Estijos startuolio olimpiadoje iki tarpdisciplininio mokslinio straipsnio pandemijos tematika Lietuvoje „The distinctive nature of COVID-19 vaccines: compensation for potential damages under the legal framework of Lithuanian state in the context of global examples“ parengimo bei jo publikavimo tarptautinio masto teisės žurnale „Bratislava Law Review“.
– Esate aktyvus įvairioje veikloje. Kas skatina judėti į priekį? Ar visada buvote geras mokinys, studentas?
– Dar besimokydamas mokykloje buvau aktyvus ir veiklus. Į priekį judėti skatina tikriausiai itin stiprus ir ryžtingas charakteris. Išsikeliu vis didesnius iššūkius ir manau, kad tai yra vienas iš paskatinimų niekada nenusileisti sau ir primestiems principams ar įsitikinimams. Visi, kad ir mažiausi, pasiekimai taip pat prisideda prie noro judėti pirmyn. O idėjų, ką dar būtų galima nuveikti, tikrai netrūksta. Manau, kad universalūs žmonės triumfuoja šiame specializuotame XXI amžiaus pasaulyje, todėl ir stengiuosi neužsidaryti vienoje specializacijoje.
Negaliu atsakyti, ar buvau geras mokinys, kadangi šis apibūdinimas gali turėti labai daug prasmių, bet visada buvau teisingas savo įsitikinimams, ryžtingas ir nestokojau savo nuomonės. Nuo ankstyvų dienų visur ieškodavau loginių paaiškinimų, sistemų, kaip mokytis ar suvokti galutinę mokomąją medžiagą. Tai itin padėjo studijose, kur vien betikslis mokymasis mintinai nėra skatinamas įgūdis. Manau, kad tai man leido ar bent itin padėjo jau antrame kurse vieninteliam iš Lietuvos išvykti pagal „Erasmus+“ studijų mainų programą į vieną iš 20 geriausių Europos universitetų – Oslo universitetą. Ankstyvi išsiugdyti įgūdžiai dabar taip pat yra naudingi.
– Esate jaunas žmogus ir jau tiek pasiekta. Kokius ateities tikslus dar keliate?
– Pandemija mums visiems parodė, kad kartais ne viską galime suplanuoti. Pats pandemijos pradžioje buvau Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tik tėvų įkalbintam teko bandyti grįžti namo su tokiais nuotykiais, kurie tikriausiai būtų verti net atskiro straipsnio (juokiasi).
Tačiau tikslų ir norų yra tikrai daug. Tikriausiai taip ir turi būti, nes tuomet yra paskata judėti pirmyn. Kol kas itin didelius tikslus sau keliu tyliai, bet kartu džiaugiuosi, ką turiu. Manau, kad po kokių penkerių metų, neatsižvelgdamas į tai, ar turėsiu daugiau pasiektų tikslų, ar ne, atsakyčiau taip pat. Svarbiausia, kad artimieji palaiko visose gyvenimo situacijose, o kiekvienas tikslas ar iššūkis atneša ir atneš tik naujų spalvų. Šiuo metu vis dar kelsiu savo tiek akademines, tiek darbines kompetencijas ir karteles aukštyn, o apie galutinius planus nutylėsiu, nes sėkmė mėgsta tylą.
– Ar turėjote, o gal turite žmogų, į kurį lygiuojatės?
– Žmogus, į kurį noriu lygiuotis, esu tik aš pats. Manau, kad šis nusistatymas ir atvedė mane ten, kur esu dabar. Niekas tau nesukuria jokių limitų ar ribų, jei nesusikuri jų pats. Tai viena iš didžiausių motyvacijų, kuriomis vadovaujuosi gyvenime. Gal ir skamba tai narcisistiškai ar egocentriškai, tačiau pavyzdys visada man yra mano ateities aš. Stengiuosi nesižvalgyti į šonus ir tiesiog vejuosi savo asmenybės ateities idealą. Kartais tai vargina, nes uždaro į perfekcionisto narvelį, tačiau dienos pabaigoje nesigailiu šio požiūrio, kuris man visada padeda siekti aukščiausių tikslų.
Aišku, savotišku pavyzdžiu laikau ir savo šeimos narius bei artimuosius, kurie visais patarimais, palaikymais, kalbomis, vienokiais ar kitokiais veiksmais prisidėjo prie to, kur esu dabar.
– Ar vis dar žaidžiate krepšinį? Gal dar kokių pomėgių turite?
– Sportas tikriausiai yra ir neatsiejama gyvenimo dalis, ir pomėgis. Kaip minėjau, krepšinis gyvenime vis dar užima ir, manau, užims nemažą vietą – šiuo metu jau nebe profesionaliai, bet žaidžiu įvairių miestų pirmenybėse, vasaros lygose nuo 3 x 3 iki 5 x 5. Taip pat labai mėgstu keliauti ir susipažinti su įvairiomis kultūromis, vietomis. Tai vienas iš smagiausių atsipalaidavimo būdų po visų darbų.
– Ar dažnai lankotės Plungėje, susitinkate su buvusiais mokytojais? Jūsų akimis, Plungė ir jos žmonės pasikeitė?
– Kadangi Plungėje gyvena tėvai, tikrai stengiuosi juos aplankyti. Aišku, turint įtemptą grafiką išeina ne taip dažnai. Gaila, kad kartais tepamatau tik sporto sales, nes ten dažniausiai randu savo šeimos narius. Žinoma, truputį perdedu, bet realybės tikrai yra (juokiasi).
Pagyvenęs kitame, didesniame, mieste ir pabuvęs užsienio šalyse galiu pasakyti, jog man Plungė patinka savo ramybe ir tuo, kad viskas yra pažįstama ir sava. Praleidus čia tiek metų sunku būtų sakyti, jog yra kitaip. Smagu matyti, kad miestas keičiasi, atsinaujina, na, ir žmonių kartos tikrai nebėra tos pačios, kaip besimokant mokykloje. Nors, be abejo, yra žmonių, ypač mokytojų, kurie ir po kelerių ar keliolikos metų susitikę gatvėje pasisveikina ar pasikalba taip pat kaip anksčiau.
Deja, tenka prisipažinti, kad aš esu iš tų, kurie nespėja, tačiau vis nuoširdžiai tikisi spėti aplankyti savo buvusius mokytojus ir auklėtojas. Žinoma, galėčiau sakyti, kad tai pandemijos laikotarpis, ir surasti daug kitų pasiteisinimų, kurie man trukdė. Tai yra viename iš mano darbų sąrašiukų ateičiai. Visada jaučiau pagarbą pedagogams ir tiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano gyvenimo kelio.
– Artėja mokslo metų pradžia. Ko palinkėtumėte abiturientams? Kokį patarimą duotumėte ieškantiems savęs?
– Manau, kad ne visi, kurie ieško ar klaidžioja ieškodami savo gyvenimo kelio, yra išties pasiklydę. Kartais gyvenime kažkur nepasisekus galime atrasti kelią, apie kurį net nebūtume galėję pasvajoti. Tad nebijokite klausti (galite drąsiai susisiekti ir su manimi) ir nebijokite suklysti. Nors posakis, kad neklysta tie, kurie nebando, yra banali klišė, tačiau joje galima rasti daug naudos, ypač jaunam žmogui.
Abiturientams norėčiau palinkėti nesilaikyti stereotipų ir statyti savo svajonių pilį, o ne žvalgytis į kitų.
– Sėkmės Jums ir ačiū už pokalbį.
