„Kontaučių“ klubas į medžioklę pakvietė savo medžioklės plote esančių miškų savininkus, bičiulius, kolegas iš kitų Lietuvos rajonų.
Medžioklei buvo pasiruošta: nustatyta, kokiuose miškuose yra žvėrys, prakirstos linijos, kad kokie krūmai medžiotojui netrukdytų paleisti šūvį, paruoštas laužas, vakarienė su žvėriena, padarytas prizas karaliui. Nuaidėjo medžioklės ragas.
Medžiotojai turi prietarą – tą dieną jokiu būdu negalima linkėti sėkmės – nesiseks. Tačiau, išsirikiavus medžiotojams, po įžanginės medžioklės vadovo kalbos, klubo pirmininkas ėmė ir palinkėjo sėkmės. Visi sunerimo, jog tai gali sugadinti medžioklę.
Aš, žinoma, tuo netikiu, bet medžioklė nepavyko. Vadovavau tai medžioklei. Vedu medžiotojus į liniją ir sniege pamatau aiškiai įspaustus dviejų vilkų pėdsakus. Juos mačiau dar prieš porą dienų, ruošiant medžioklę.
Medžiotojai jau linijoje. Prasideda varymas. Nenuaidi joks šūvelis, nors šernai visas pievas išknisę, ir kiekvienam aišku, jog jie čia gyvena.
Stoviu ant linijos, klausydamas varovų ir žiūriu į priekį, iš kur turi pasirodyti koks nors žvėris. Staiga tarsi kažkas privertė pasukti galvą į šoną – už kokių 35 metrų stovi vilkas ir žiūri į mane. Ko gero, iš karto nepatikėjau, jog tai pilkis. Mat medžioklėje buvo laikos ir net visus perspėjau, kad nesumaišytų su vilku. Atskirti nesunku – laikų uodegos riestos, o vilkų – nukarusios. Tačiau vilkas stovėjo priekiu ir uodegos nemačiau. Tos dalelės mano abejonių užteko, kad vilkas žaibiškai nertų į šoną. Nulėktų į varomą mišką. Tik pamačiau, jog tai gana stambus pilkis, už laiką vos ne dvigubai didesnis. Pamaniau, jog gal dar paklius kokiam šauliui.
Aš praleidau neeilinę progą taikliam šūviui. Jei būtų kritęs vilkas, medžioklė būtų ypatingai pavykusi. Dar pagavau pilkį „į optiką“, bet jis šuoliais nulėkė per mišką, o ir medžiai trukdė paleisti šūvį. Dabar gailiuosi, kad nešoviau – būčiau gerokai išgąsdinęs pilkį, gal tada jis išpultų kuriam medžiotojui į liniją.
Nuaidėjo du šūviai ir jau pagalvojau, jog taip ir nutiko. Tačiau krito stirnų jauniklis. Taiklų šūvį paleido Antanas Mazrimas. Ir to pakako, kad jis taptų karaliumi, nes jokio žvėries daugiau nepavyko sumedžioti.
O vilkams tą dieną medžioklė buvo sėkminga. Po nesėkmės pirmajame varyme aš, kaip vadovas, ėmiau blaškytis, klausyti patarimų. Ir be jų žinau, kad jei miške yra vilkai, tai maža tikimybė, jog dar aptiksi kokį žvėrį – nuo pilkių visi neria kuo toliau.
Tad sutariame važiuoti į kitą medžioklės vietą. Ten viename miške dar pavyko aptikti šernus, bet paklausiau patarimo, iš kurios pusės varyti ir varėme prieš vėją, nors reikėjo pavėjui. Šernai atėjo iki linijos ir… stop! Užuodė medžiotojus.
Persikeliame į kitą mišką, o ten jau keturi vilkai pritrypę. Jie patraukė būtent į mūsų medžioklei pasirinktą mišką. Man jau buvo aišku, jog ir čia vargu ar be vilko aptiksime kokį žvėrį. Baigiasi varymas. Tuščia. Keltis kur nors kitur jau per vėlu. Tiek gruodžio pradžioje tos dienos – ketvirtą valandą jau temsta. O dar medžiai pilni sniego: varovams byra už kalnieriaus, o žvėris įlindo į prisnigusias eglaites ir prastovi pavojų.
Parėję varovai pasakojo radę sudraskytas dvi stirnas ir šiųmetį šerną. Belieka konstatuoti, jog vilkai – geresni medžiotojai už mus.
Sumanėme už sugadintą medžioklę padaryti jiems kerštelį – Lietuvoje šiemet leista sumedžioti 50 vilkų – bandysime ir mes.
Taigi, medžioklė nepasisekė, nors gana rimtai ruošėmės. Kai kas su šypsena patikino, jog kaltas vadovas. Na, taip jau yra: jei laimi karą – tai buvo geri kareiviai, o jei pralaimi – tai kaltas tik vadas.
