„Infekcija buvo taip toli pažengusi, jog visi sakė, kad pacientas neišgyvens. O jis išgyveno. Plungės ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus gydytojo traumatologo Giedriaus Repšio ir kartu su juo dirbusių kolegų dėka. Dabar vyras baigiamas gydyti, yra pozityviai nusiteikęs ir laukia, kad galės vykti į namus ir tęsti aktyvų savo gyvenimą. Taip, aktyvų, nors jis jau kone 40 metų – neįgaliojo vežimėlyje“, – ligoninės medikų sėkme džiaugėsi įstaigos direktorius Remigijus Mažeika.
„Per mano darbo praktiką tai pirmas toks sudėtingas atvejis“
Plačiau apie atvejį papasakojo pacientą Virginijų operavęs ir keletą mėnesių jį gydęs gydytojas traumatologas G. Repšys: „Šis žmogus prieš keletą dešimtmečių pateko į eismo įvykį, kurio metu patyrė stuburo traumą. Nuo tada jis nevaldė kojų ir judėjo tik su vežimėliu. Maždaug prieš 15 metų jam dėl infekcijos buvo pašalinta dešinio šlaunikaulio galva. Dabar į ligoninę jis vėl pateko dėl infekcijos.“
Anot gydytojo, iškart matėsi, kad atvejis bus sudėtingas. „Dešinės šlaunies srityje – didelė pragula, per odą matėsi išlindęs šlaunikaulis. Pats pacientas – visiškai nusilpęs. Tad pirmiausia lašinome kraują ir su kolegomis iš kitų įstaigų tarėmės, ką daryti toliau. Netrukus žaizda sukraujavo –
prasigraužė kraujagyslė, tad nusprendėme skubos tvarka operuoti. Operacinėje pacientą ištiko klinikinė mirtis, laimei, anesteziologams padedant žmogus buvo atgaivintas. Infekcija – osteomielitas – buvo pažeidusi visą koją, išgraužusi šlaunikaulį ir jau pasiekusi dubenį. Amputavome visą dešinę koją, negyvybingų audinių radome ir dubenyje, viską išvalėme“, – apie operaciją kalbėjo gydytojas G. Repšys.
Vėliau – ilgas pooperacinis gydymas. Kadangi pacientas buvo nusilpęs, jam pilta daug kraujo, plazmos, taikytas specialus maitinimas. Kadangi ir kraujo, ir šlapimo tyrimai vis rodė augančius infekcijos pasėlius, vyrui ilgą laiką teko skirti antibiotikus. Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje jis praleido tris mėnesius, dabar kurį laiką – jau Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. „Žaizda traukiasi, tyrimai normalūs, pacientas jaučiasi gerai, atsigavęs. Gydymas eina į gerąją pusę. Kol žaizda visiškai užgis, laikysime ligonį šiame skyriuje. Aš jį vis aplankau“, – sakė gydytojas traumatologas.
Paklaustas, ar geras jausmas išgelbėjus žmogaus gyvybę, gydytojas G. Repšys kuklinosi: „Žinoma, džiaugiuosi. Per mano darbo praktiką tai pirmas toks sudėtingas atvejis, galėjęs pasibaigti paciento mirtimi. Tačiau šiandien jis gyvas ir jau beveik sveikas. Tačiau tai – ne vien mano nuopelnas: operaciją atlikome kartu su gydytoju chirurgu Vygintu Montrimu, drauge dirbo ir anesteziologas Martynas Kekys. O kur dar gydytojai anesteziologai-reanimatologai, bendrosios praktikos slaugytojos, operacinės slaugytojos ir visi kiti. Mano darbas – tik operacinėje, o visas kitas gydymas, perrišimai – ant Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus slaugytojų pečių. Taigi tai – visos komandos darbas ir nuopelnai.“
Kaip sakė gydytojas G. Repšys, tiriant, gydant ir operuojant šį pacientą, buvo nuolat konsultuojamasi su kolegomis iš Kauno – su traumatologais, plastikos chirurgais, be to, dažnai buvo atliekami kompiuterinės tomografijos tyrimai. Visi sakė tą patį: kojos amputacija – pats geriausias, gyvybę išgelbėjęs sprendimas, ir kad viskas atlikta puikiai. „Klausiau, ar nereikėtų jo vežti į kokią respublikinę ligoninę, bet man buvo atsakyta, kad viskas padaryta operatyviai, profesionaliai, tad kažkur vežti pacientą nėra prasmės. Dabar jau raginame Virginijų bandyti sėsti į vežimėlį, o kai likusi žaizdelė sugis – vėl grįžti į įprastą gyvenimą“, – kalbėjo gydytojas.
„Man čia gyvybę išgelbėjo“
Tuo, ką patyrė, pasidalijo ir pats pacientas. „Kai man atsivėrė žaizda, iš poliklinikos pas mane ateidavo slaugytoja, vis perrišdavo, prižiūrėjo, bet tai nepadėjo. Man vis blogyn ir blogyn. Tada pasiūlė važiuoti į Plungę, į Chirurgijos ir traumatologijos skyrių. Sakė, kad labai geri gydytojai. Kad ir kaip nenorėjau į ligoninę, tikėjausi, kad apsieisiu be jos, sakiau – važiuokim. Čia aš nuo rugsėjo 19-osios. Ir esu labai patenkintas tuo, kaip buvau ir esu gydomas, prižiūrimas. Man čia gyvybę išgelbėjo“, – pasakojo Virginijus.
Šio paciento istorija sudėtinga. 1984 metų lapkričio 8-ąją, tai yra prieš 39 metus, būdamas vos septyniolikos, važiuodamas motociklu jis pateko į avariją ir patyrė stuburo traumą, po kurios daugiau niekada nebepakilo iš neįgaliojo vežimėlio. Tačiau noro gyventi neprarado. „Šiemet bus 40 metų, kai aš vežimėlyje. Susitaikyti neįmanoma, bet prisitaikyti – taip. Nes juk reikia gyventi. Žinoma, šimtus tūkstančių kartų savęs klausiau, kodėl taip, kodėl būtent aš, bet turbūt toks mano likimas. Tad reikia jį priimti. Ir gyventi, stengtis dėl savęs. Tą visada ir darau“, – mintimis dalijosi vyras.
Automobilį vairuojantis Virginijus retai namuose būna: kai užsimano, lekia į Klaipėdą, Nidą, kas vasarą vyksta į neįgaliųjų stovyklas, organizuojamas šalia Šventosios esančiose Monciškėse. Iš ten savo rankomis stumiamu vežimėliu ir į Šventąją nuvažiuoja, ir į Palangą, ir kitur. 30 kilometrų jam – ne riba! Žodžiu, energijos, aktyvumo ir teigiamų emocijų Virginijui tikrai netrūksta.
Ir dabar, nors neteko kojos, jis nusiteikęs labai pozityviai: „Iki rugpjūčio vidurio jaučiausi visiškai sveikas, bet… Per kelias dienas man atsivėrė visas šonas, atsirado žaizdos, pradėjo lįsti kaulas. Įsimetė infekcija, tad slaugytoja, kad ir kaip stengėsi, niekuo negalėjo padėti. Į ligoninę atvykau visiškai nusilpęs, pamenu tik, kad pasirašiau dokumentus, ir daugiau nieko. O, pasirodo, net reanimacijoje tris paras buvau. Neatsimenu… Tačiau šiandien aš beveik jau sveikas. Ir labai džiaugiuosi Plungės gydytojais, sėkmingu jų darbu – juk išgelbėjo man ne tik sveikatą, bet ir gyvybę. O gydytojas Repšys – Gydytojas iš didžiosios raidės. Ačiū, daktare, kad esu gyvas ir gerai jaučiuosi. Ir visiems kitiems gydytojams, personalui ačiū!“
Anot Virginijaus, po to, kai jam buvo amputuota koja, giminaičiai baiminosi, kad jis puls į depresiją, kad užsidarys namuose. Tačiau jis „depresuoti“ neketina. „Aš tik laukiu, kada užgis ta žaizdelė ir daktaras duos leidimą vykti namo. Tada – vėl į mašiną ir vėl kažkur lėksiu. Kaip sakoma, nereikia Dievo vyti į medį – viskas man gerai! Kad ir šiandien – guliu švarioje lovoje, pamaitintas, žaizda perrišta, o apie Plungės ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyrių jau visiems, kam galėjau, papasakojau – čia pats aukščiausias lygis“, – gerų žodžių mūsų ligoninės medikams negailėjo pacientas.
