Sausio 29 dieną Vilniaus rotušėje vyko iškilminga ceremonija, kurios metu ryškiausiems kultūros vėliavnešiams įteiktos statulėlės „Auksinis feniksas“. Prestižiniu apdovanojimu Lietuvos kultūros centrų asociacija pagerbė tuos, kurie svariais darbais prisidėjo prie kultūros kūrimo, plėtros, perdavimo, saugojimo ir kultūros centrų sistemos vystymo. Plungiškiams ypač džiugu, kad vienas iš penkių tądien įteiktų „Auksinių feniksų“ parplasnojo į Plungę. Nominaciją „Metų kultūros partneris“ pelnė bendruomeninių organizacijų asociacija „Plungės kraštas“ ir jos vadovė Šarnelės kaimo bendruomenės pirmininkė, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė.
Visuomeninei veiklai – maždaug 700–800 valandų kasmet
Asociacija „Plungės kraštas“ įregistruota 2006 metų gruodžio mėnesį, tačiau tai tik oficiali įkūrimo data. Iš tiesų aktyviausi rajono bendruomenių lyderiai bendradarbiauti pradėjo dvejais metais anksčiau – 2004-ųjų pavasarį. Prie susibūrimo vairo nuo pat pradžių stojo Žemaičių Kalvarijos bendruomenės „Gardai“ steigėja ir pirmoji pirmininkė, ilgametė Šarnelės bendruomenės pirmininkė R. Jokubauskienė.
Šiuo metu asociacija „Plungės kraštas“ vienija dvidešimt keturias kaimų bendruomenes. Skatindama kaimo žmonių aktyvumą, dalijasi aktyvesnių ir stipresnių bendruomeninių organizacijų gerąja patirtimi, kartu su vietos valdžia sprendžia kaimo plėtros klausimus. Taip pat organizuoja forumus, konferencijas, dalyvauja projektinėje veikloje, vykdo sociokultūrinius renginius, saugo etninės kultūros paveldą, rūpinasi vietos žmonių gerove ir gražiai bendradarbiauja su kultūros centrais, reikalui esant asociacijos aktyvas ateina į pagalbą didesnių renginių metu.
Bendra veikla bendruomenėse vienija tų bendruomenių narius, o bendra „Plungės krašto“ veikla – viso rajono gyventojų bendruomenę. Įdomiausia tai, kad aukštai iškeltą asociacijos vėliavą neša žmonės, dirbantys ne už atlygį. Žmonės, diena po dienos, metai po metų dėl bendros gerovės aukojantys savo gyvenimo dešimtmečius. Laiką, kurį galėjo praleisti būdami su šeima ar mėgaudamiesi poilsiu. R. Jokubauskienė sakė, jog kartą net mėgino paskaičiuoti, kiek valandų atiduoda visuomeniniam darbui. Suskaičiavo… 700–800 valandų kasmet.
Pirmieji metai nebuvo lengvi
Visuomeninėje veikloje dažniausi pasižymi asmenys, kuriuos sėkmė lydi ir profesinėje karjeroje. R. Jokubauskienė yra ilgametė Žemaičių Kalvarijos kultūros centro vadovė. Į ypatingą, sakralų Žemaitijos kampelį atvažiavo baigusi Telšių kultūros mokyklą, nes iš šių apylinkių – Šarnelės kaimo – kilęs jos vyras Adomas. 1983 metais pradėjo dirbti kultūros namuose meno vadove, turėjo vaikų teatrą. Dabar pirmosios jos artistės Sandra ir Irutė – kolegės, kultūros centro darbuotojos.
Prisimindama pažintį su miesteliu ir jo gyventojais Rima neslėpė, kad ji nebuvo itin lengva. Iš Tauragės rajono Batakių kaimo kilusiai jaunai moteriai vietos žmonės atrodė šiurkštūs ir šalti. Tokį įspūdį stiprino ir kalbėjimo maniera – pasako, lyg kirviu nukerta.
„Mano krašto žmonės kalbėdami vartodavo daug malonių mažybinių žodžių, čionykščių gyventojų kalboje tokių nebuvo. Neįprastai skambėjo iškraipyti vardai: vietoj Antano – Ontė. Ir pavardės ausį rėžė – jeigu Batakiuose – Lenkšikė, čia – Lenkšalė. Poros metų prireikė perprasti vietinių žmonių būdą ir juos pažinti. O štai aš, naujokė, buvau visiems aiškiai matoma. Kartą, sustojusi bažnyčios šventoriuje pasiklausyti maldininkų, iš karto sulaukiau vietos valdžios pastabos: „Nori dirbti, ten nelandžiok.“
Ir kultūrininko darbas anuomet kitaip atrodė. Viskam dirigavo kolūkio pirmininkas – įsakydavo traktorininkams chore dainuoti, jie ir dainuodavo. Prisimenu, kad labai stiprų chorą turėjo kultūros namai, apie trisdešimt vyrų jame dainavo, dalyvaudavo dainų šventėse, o vadovavo jam iš Plungės važinėjusi chorvedė. Lietuvai tapus nepriklausomai, visur atsirado daugiau laisvės, o ypač kultūroje. Pasidarėme atviresni, bendruomeniškesni, drąsiai bendravome su Bažnyčia. Besikuriančiose bendruomenėse būdavo organizuojami kalnų giedojimai, Šventojo Rašto skaitymai. Viskas išlaisvėjo“, – prisiminė R. Jokubauskienė.
Trumpam karjerą pasuko kitu keliu
Bėgant metams, Rima tapo ryškiausia miestelio kultūrininke – buvo paskirta kultūros centro direktore. Dar kartą įstojo į Telšių kultūros mokyklą, kur įgijo aukštojo mokslo diplomą. Karjera klostėsi puikiai, tačiau 2010-aisiais moteris savo profesinę vagą pasuko kita linkme. „Visuomeniniais pagrindais dirbau su bendruomenėmis, buvau viena iš vietos veiklos grupės (VVG) steigėjų. Sulaukusi pasiūlymo tą patį darbą dirbti už atlygį, ir tikrai didesnį nei kultūros namų direktorės, nutariau pabandyti ir pasirašiau penkeriems metams sutartį su VVG“, – pasakojo R. Jokubauskienė.
Žemaičių Kalvarijos miestelis greitai pajuto praradęs profesionalią, kūrybingą kultūrinio gyvenimo puoselėtoją. Jau po dvejų metų R. Jokubauskienė, sulaukusi ir seniūno, ir gyventojų prašymo gaivinti pradėjusią blėsti kultūrinio gyvenimo ugnį, viena koja (puse etato) žengė atgal į buvusią darbovietę. Dar po trejų metų, kai baigėsi su vietos veiklos grupe pasirašyta sutartis, Žemaičių Kalvarijos kultūros vėliavą moteris vėl perėmė į savo rankas ir iki šiol neša ją visu pajėgumu. Paklausta, kodėl priėmė tokį sprendimą, neslėpė: „Rašydama europinius projektus, negalėjau realizuoti savo kūrybiškosios pusės. Supratau, kultūra – mano „arkliukas“. Šioje srityje jaučiuosi stipri ir savo vietoje. Būdama čia augu, sulaukiu pagarbos, gaunu bendrystę, pažinčių, draugystę. Ir visa tai – svarbiau nei pinigai.“
Užaugę tarp kuriančių žmonių ir toliau žengia kultūros keliu
Praėjusieji metai R. Jokubauskienei buvo gausūs sukakčių – sukako 40 metų nuo tada, kai ji įsisuko į Žemaitijos Kalvarijos kultūrinį gyvenimą, ir lygiai tiek metų sukapsėjo į bendro gyvenimo su vyru Adomu taurę. Susipažino jiedu mokydamiesi Telšių kultūros mokykloje, kai Adomas po tarnybos armijoje grįžo tęsti režisūros mokslų. Bendrakursiai patiko vienas kitam, ir jaunų žmonių jausmus vainikavo vedybos. Gavę diplomus, kaip jau minėjome, nusprendė gyvenimą kurti vyro gimtajame krašte. Taip Žemaičių Kalvarija tapo gimtine ir trims poros vaikams – dviem dukroms ir sūnui.
Pasak Rimos, jųdviejų vaikai užaugo kultūros centre, tarp dainuojančių, vaidinančių, kuriančių žmonių. Aplinka suformavo ir jų pasirinkimus: sūnus Gediminas dirba Sedos kultūros centre, o dukra Inga – Žemaičių Kalvarijos Vytauto Mačernio bibliotekos vyr. bibliotekininkė. Į kultūrą buvo pasinėrusi ir anksti amžinybėn išėjusi vyresnioji dukra. Tik Rimos vyras, nors ir baigęs režisūrą, vėliau pasirinko elektriko darbą.
Mėgsta gėles ir keliones
Šarneliškė neslėpė, kad jos darbas ir bendruomeninė veikla užima didžiąją gyvenimo dalį. Ryškesnių spalvų ir naujos patirties semiasi kelionėse. Asociacija „Plungės kraštas“ – Lietuvos vietos bendruomenių asociacijos narė, tad su visuomenininkais Rima yra pabuvusi Italijoje, Žydrojoje Prancūzijos pakrantėje, Vengrijoje. Tokios darbinės kelionės, pasak R. Jokubauskienės, labai įdomios – susipažįstama su kitų šalių visuomeninių organizacijų veikla, užmezgami nauji ryšiai, pažintys, pasidalijama patirtimi, o kartu ir pakeliaujama po šalį. Su šeima yra aplankiusi Norvegiją, Egiptą, arčiau esančias Pabaltijo šalis. „Stengiuosi per atostogas kur nors išvažiuoti. Jeigu likčiau miestelyje, nuo darbų atitrūkti nepavyktų“, – atviravo moteris.
Anksčiau Jokubauskų šeima, kaip ir visi kaimo gyventojai, ūkininkavo – dirbo žemę, augino gyvulius. Dabar žemės dirbimas – tik „malonus pasikrapštymas“. Rima sakė mėgstanti gėles, ypač tulpes ir lelijas. Kartą suskaičiavo, kad vienu metu sodyboje žydėjo daugiau nei 300 tulpių žiedų. Bet čia pat pridūrė: „Nesame tie, kurių sodyba pavyzdinė. Tvarkomės tiek, kiek mums patiems reikia. Norime, kad į svečius atvažiavę anūkai galėtų laisvai lakstyti senelių sodyboje.“
Septynių anūkų močiutė
Taigi, be to, kad yra kultūros centro direktorė ir aktyvi visuomenininkė, R. Jokubauskienė dar ir močiutė. Turi septynis anūkus – tris berniukus ir keturias mergaites. Telšiuose gyvenantis Gediminas su žmona augina keturis vaikus – Joną, Roką, Evą ir Emą. Sedoje įsikūrusios Ingos šeimoje auga sūnus Liudvikas ir dukra Liberta. Dar viena anūkėlė, mažiausioji Amelija, gimė Airijoje. Jos mama Asta į Jokubauskų šeimos namus atėjo būdama gal šešerių metų.
Kaip pasakojo Rima, tą vasarą buvo remontuojami Plungės vaikų globos namai. Ieškota žmonių, galinčių per atostogas priglausti juose gyvenančius vaikus. „Pasitarėme, kad priglausime vieną mergaitę keliems mėnesiams. Priėmėme, globojome, o rudenį ji sugrįžo į įstaigą. Bet atėjo kitos atostogos, ir mūsų vėl paprašė priimti Astą. Ir taip per visas atostogas. Kai sukako aštuoniolika metų, ji privalėjo palikti vaikų namus. Mergaitei nebuvo kur eiti, tad paskambino mums. Mokyklą ji baigė jau gyvendama Šarnelėje. Vėliau su draugu išvyko į Airiją. Dabar augina dukrytę Ameliją, kuri mums su Adomu – septintoji anūkė.“
R. Jokubauskienė sakė, kad labai stengiasi rasti laiko anūkams, kur nors kartu su jais išvažiuoti, bet dažniausiai močiutės dėmesiu mėgaujasi arčiausiai gyvenančios dukros Ingos vaikai.
Statulėlė – visos asociacijos veiklos įvertinimas
Geriausias motinystės apdovanojimas – vaikų ir anūkų nuoširdi meilė, o „Auksinis feniksas“ – svarbiausias visuomeninės R. Jokubauskienės veiklos įvertinimas. „Sako, kad tai didžiulė garbė. Man garbės nereikia, savo veikloje ir taip sulaukiu daug dėmesio. Bet tai labai ypatingas apdovanojimas – stimulas ir toliau dirbti nenuleidžiant rankų. Nominacija „Metų kultūros partneris“ – visos asociacijos, viso „Plungės krašto“ laimėjimas, įrodymas, kad einame teisingu keliu, kad dirbame visi išvien“, – kalbėjo iš apdovanojimų ceremonijos grįžusi kultūrininkė.
Nominantė negailėjo gražių žodžių ir šventės organizatoriams – Lietuvos kultūros centrų asociacijai, jos vadovui Romui Matuliui. Džiaugėsi, kad tokiame aukšto lygio renginyje grojo plungiškiai – Plungės kultūros centro simfoninis orkestras, kuriam vadovauja Ieva ir Paulius Lygnugariai.
„Auksinio fenikso“ apdovanojimų ceremonijos metu įteiktos penkios statulėlės – geriausiam metų kultūros kūrėjui, geriausiam metų kultūros centro vadovui, metų kultūros rėmėjui, metų kultūros politikui ir geriausiam metų kultūros centro partneriui. Renginyje dalyvavo ir susirinkusius kultūros šviesuolius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kultūros ministras Simonas Kairys, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, laikinai pareigas einantis Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Plungės kultūros centro direktorius R. Matulis.
„Auksiniam feniksui“ nusileidus į asociacijos „Plungės kraštas“ pirmininkės rankas, nominantė sulaukė Plungės rajono savivaldybės mero A. Klišonio, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos Vidos Saukalienės, Žlibinų, Kulių ir Šateikių kultūros centrų vadovių Alinos Bružienės, Agnės Alčauskienės, Danutės Šatkuvienės sveikinimų.
