Tveriškių sueiga – tai sugrįžimas į save ir pas savus. Tai odė gimtinei, kur tarp pažįstamų medžių ir gatvių gyvena prisiminimai: pirmieji žingsniai, pirmieji draugai, nuostabūs jaunystės vasarų vakarai, artimųjų juokas, pievų kvapas ir bažnyčios varpų skambesys. Todėl kasmet pakviesti sugrįžti takais ir keleliais, kas iš toliau, kas iš visai čia pat, šio gražaus Žemaitijos krašto žmonės susiburia bendrystei, kad dar kartą prisimintų savo šaknis, paminėtų garbingą miestelio sukaktį ir visi kartu pasimelstų tituliniuose parapijos atlaiduose.
Liepos 4–6 dienomis Tveruose praūžė kasmetinė tradicinė „Tveriškių sueiga 2025“, sukvietusi vietos bendruomenę, iš šių apylinkių kilusius žmones ir svečius. Tris dienas miestelis šurmuliavo bendrystės, judesio ir kultūros šventėje. Penktadienio vakarą Tverų kultūros namuose vyko konferencija „Oginskių kultūros paveldas Lietuvoje“. Jos dalyviai turėjo progą išgirsti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus lektorių pranešimus, pasimėgauti chorine muzika (Rietavo kultūros centro choras „Jūrava“) ir istorinių šokių kolektyvo „Bella Dance“ pasirodymu. Vakarą vainikavo žemaitiškų vaišių degustacija.
Šeštadienį nuo ankstyvo ryto prasidėjo sporto šventė, organizuota Tverų sporto klubo „Vykintas“. Pirmieji prie starto linijos stojo bėgikai, pasiryžę apibėgti gimtąjį miestelį. Aktyvaus judesio centrais tapo stadionas ir sporto aikštelės, kur vyko krepšinio, futbolo, tinklinio, kvadrato, stalo teniso varžybos. Nepamirštos ir kitos tveriškių mėgstamos sporto šakos – šaškės, šachmatai, smiginis, šaudymas, petankė, taip pat ir netradicinės rungtys – padangos ridenimas, žoliapjovių lenktynės. Sportinė dvasia neapleido miestelio iki pat pavakarės.
Vakarop prasidėjo linksmiausia šventės dalis, kurią vedė Eglė Fabijonavičienė. Pasveikinusi visus, atvykusius į Tverus, renginio vedėja kvietė uždegti veiduose šypsenas ir kartu sukurti dar vieną nuostabių prisiminimų dieną.
Nuskambėjus Tverų himnui, kraštiečius ir svečius su miestelio 774-uoju gimtadieniu sveikino ir smagios sueigos linkėjo seniūnas Antanas Zalepūgas. Sveikinimo žodžius į margą šventės drobę įaudė ir Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, vicemerė Kristina Krasauskienė, Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas. Pasidžiaugęs Tveruose nuveiktais darbais, darbščiais, savo sodybas puoselėjančiais vietos gyventojais, pagyrų meras nepagailėjo ir A. Zalepūgui, kuris jau 25-erius metus išmintingai ir tvarkingai vadovauja seniūnijai. Su linkėjimais į sceną tą vakarą lipo Tverų gimnazijos vadovė Gitana Kužmarskytė, parapijos klebonas Aivaras Pudžiuvelis, kraštietis, buvęs Seimo narys Jonas Varkalys. Sveikinimus tveriškiams išsakė ir gražaus pasibuvimo linkėjo Seimo narys Jurgis Razma ir Seimo nario Tomo Domarko patarėjas Edmundas Žilevičius.
Koncertą pradėjo Tverų dienos centro vaikai. Įspūdingu balsu džiugino tveriškis Rokas Borodicas. Savo programą pristatė Tverų kultūros centro ansamblis „Kermušie“, jaunosios muzikantės Viltė Griciūtė ir Elija Meškauskaitė.
Šokių pynėmis akis „monijo“ Vilniaus miesto senjorų tautinių šokių kolektyvas „Ainiai“, Mosėdžio kultūros centro moterų šokių kolektyvas „Okata“, „Vėjūnė“ iš Skuodo trečiojo amžiaus universiteto bei linksmosios grupės „L+“ šokėjėlės iš Mažeikių rajono Laižuvos.
Kai šokėjos nustojo trepsėti, dangų aptraukė debesys ir iš jo pasipylė lietaus lašai. Vis dėlto scenoje pasirodę energingieji „Patruliai“ taip įkaitino orą, kad šoko net ir skėčiai. Įspūdžių kupiną dieną užbaigė diskoteka.
Sekmadienis buvo skirtas maldai. Bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo tituliniai atlaidai, kuriuos vedė brolis kun. Paulius Vaineikis OFM iš Kryžiaus Kalno vienuolyno.
Tituliniais atlaidais parapija garsėja nuo seno. Istorijos šaltiniai teigia, kad 1646 metais pranešime Šventajam Sostui vyskupas J. Tiškevičius mini, jog Tverų bažnyčia yra garsesnė tarp kitų bažnyčių, nes čia žmonės renkasi prie malonėmis garsaus Marijos paveikslo, patirdami daug stebuklų. Popiežius Pijus VI 1787 m. suteikė Tverų bažnyčiai visuotinius atlaidus. Toje šventėje į Tverus suvažiuodavo per 20 000 žmonių.
Per šimtmečius iki šių dienų tveriškiai įrodė, kad to stebuklo vis dar esama. Argi ne stebuklas kasmet prie gimtųjų šaknų grįžtantys šio krašto vaikai? Grįžtantys, kad pasiklausytų pažįstamų bažnyčios varpų skambesio, pažvelgtų vaikystės draugui į akis, apkabintų ir paklaustų: kaip gyveni?
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
