Muskato, vaisių, medaus, juodųjų serbentų… Net seilės bėga ragaujant įvairiausių poskonių desertines vynuoges. Nespėji viena uoga pasimėgauti, o akys jau mato dar didesnę, dar labiau viliojančią kekę. „Šitų neskinkit, dar neskanios, neprisirpusios“, – pataria ūkio šeimininkas Andrius Rupeika, bet vynuogė jau tirpsta burnoje. Ir tokia skani! Išragavome visą vynuogyną ir, kitaip nei išrankūs jo savininkai, neskanios uogos neradome. Užburti kekių dydžio, spalvų ir grožio vaikščiojome po šiltnamius Vydeikiuose (Šateikių seniūnija) tarsi po Prancūzijos ar Italijos slėnius.
Pradėjo nuo braškių uogų ir lazdynų sodinukų auginimo
Andrius Rupeika ir Violeta Tautvydaitė įsikūrę nuošalioje sodyboje, anksčiau priklausiusioje vyro močiutei. Iš Plungės, kurioje gyveno, išsikėlė turėdami tikslą – ūkininkauti. Užsodino braškėmis daugiau nei pusantro hektaro žemės plotą. Darbo buvo labai daug, o uždarbis priklausė nuo orų ir ne visada tenkino augintojų lūkesčius.
Skaičiuoja verslininkai, skaičiuoja ir ūkininkai – ėmė pora ir paskaičiavo, kad pelningiau būtų braškes auginti šiltnamyje: ankstyva uoga – brangi uoga. Dabar ūkyje net keturi šiltnamiai po 2,5 aro, kuriuose – ankstyvų veislių braškės. Būtų jų buvę ir daugiau, jeigu ne Lietuvoje vis labiau jaučiamas klimato atšilimas. Būtent šis globalus reiškinys privertė jaunus žmones susimąstyti, ar verta plėsti braškių plotus šiltnamyje, kai uogos labai anksti prisirpsta ir laukuose.
Vynuogėmis susidomėjo prieš ketverius metus
Aptarė pora įvairiausius variantus. Svarstė, gal šilauogėmis, o gal žemaūgėmis trešnėmis pastatytus naujus keturis šiltnamius apsodinti. Galiausiai susidomėjo Lietuvoje vis populiarėjančia vynuogininkyste. Aplankę desertinių uogų augintojo ūkį Rokiškyje, pamatę jo šiltnamiuose augančius vynmedžius, nusprendė išmėginti šios jiems naujos kultūros auginimą.
Apsodino šiltnamius prieš ketverius metus. Iš pradžių augino net 100 ankstyvesnių ir vėlyvesnių desertinių veislių vynmedžius. Per trejus metus spėjo išragauti visas uogas, išsiaiškinti, kurios veislės susirpina saldžias, dideles ir gražias uogas, kurios įnoringos, pasiduodančios puviniui, labai reaguojančios į oro permainas. Dabar šiltnamiuose likusios tik 70 veislių – dauguma jų išvestos Ukrainoje. Jam neįtikusius vynmedžius Andrius įskiepija kitos pasirinktos veislės skiepu.
Planuoja nuskinti 2 tonas vynuogių
Šiemet metai vynuogininkams ypač palankūs – uogos didelės, kekės gausios. Vydeikiškiai planuoja nuskinti ir realizuoti maždaug dvi tonas uogų. Sezonas neseniai prasidėjo, anksčiausiai prinokusias vynuoges augintojai pardavinėjo aplinkiniams, tiesiai į namus atvažiuojantiems pirkėjams. Kaip seksis realizuoti kitą derliaus dalį – ūkininkai dar negali pasakyti.
„Su ankstyvomis braškėmis – viskas aišku. Geriausiai išperka pirmąsias ir pačias brangiausias uogas. Vežu jas perpardavinėtojams į turgų Klaipėdoje ir pats prie kelio link Skuodo kartais prekiauju. O štai vynuogių turgaus prekeiviai nenori, sako, kad pirkėjai netiki, jog jos lietuviškos. Pasiskelbėme feisbuke, kviečiame žmones atvažiuoti tiesiai į ūkį, paragauti, išsirinkti, kokios uogos jiems skaniausios, patiems nusikirpti patikusią kekę. Tikiu, kad pirkėjų sulauksime – jau dabar skambina, klausia, domisi. Žinote, lazdynų sodinukų pas mus atvažiuoja iš visos Lietuvos, ypač daug užsakovų sulaukiame iš kito šalies pakraščio, būna, net siuntose juos siunčiame. Kartais net nespėjame iki užšąlant tenkinti visų poreikių“, – kalbėjo ūkininkas.
Vynuogių augintojų Lietuvoje daugėja
Iš vynuogininkystės augintojai Lietuvoje dar neišgyvena. Andrius ir Violeta neslepia, kad pagrindinės jų šeimos pajamos gaunamos iš braškių uogų ir lazdynų sodinukų pardavimo.
Tačiau tokių žmonių, kurie, kaip ir mūsų kalbinta pora, ryžtasi prisijaukinti iki šiol pietietiška laikytą kultūrą, šalyje vis daugėja. Skaičiuojama, kad po įvairius regionus išsibarstę maždaug šimtas vynuogių augintojų. Jų gali atsirasti dar daugiau, nes Lietuva pripažinta vynuogių auginimo šalimi, tad vynuogynų savininkai gali gauti paramą kaip ir kitų žemdirbystės sektorių atstovai.
Didžiausi uogų gerbėjai – Vakaris ir Deimantė
Kiekvieną žingsnį gerai apgalvojantys vydeikiškiai dar neplanuoja plėsti vynuogynų ploto. Sako svarstantys tik apie galimybę auginti jiems patinkančių vynmedžių sodinukus. 20 arų šiltnamių pora prižiūri be kitų pagalbos. Pasak vyro, sunkiausias jiems laikotarpis – gegužės mėnuo, kai skinamos braškės. Šiemet buvo itin sudėtinga, nes daug laiko ir dėmesio iš mamos reikalauja mažasis jųdviejų sūnus – aštuonių mėnesių Vakaris. Mažylis, kaip ir jo vyresnioji sesuo Deimantė, dažnai sukinėjasi po šiltnamius, ir tai savaime suprantama, kai visi taip mėgsta uogas.
Didžiausios kekės sveria iki 2,5 kg
Nemažai pastangų reikalauja ir vynmedžių priežiūra. Spalio mėnesį, kai bus nuimtas derlius ir nukris lapai, augalus reikės nugenėti ir paruošti žiemai. Kitąmet, laukiant naujo derliaus, normuoti ūglius, mažinti kekių skaičių, o jeigu reikės, ir jų dydį, kad vynmedis išmaitintų ir užaugintų saldžias uogas. Pasak Andriaus, jo šiltnamyje augančios ‘Visles‘ kekės sveria iki 2,5 kilogramo. O didžiausią uogą, sveriančią net 20 gramų, susirpina ‘Poslanik‘ veislės vynmedžiai.
Naktiniai svečiai –
stirnos, elniai ir barsukai
Į miškų apsuptyje įrengtus šiltnamius dažnai užsuka svečiai iš miško. „Net nepagalvotumėte, kaip stirnos mėgsta braškes. Naktį, jeigu tik šiltnamiai atidaryti, jos įslenka „uogauti“. O prisiėdusios ar ko išsigandusios kartais net su šiltnamio konstrukcijomis laukan išbėga. Pažiūrėkit, kokia skylė plėvelėje, spėju – barsukas ateina vynuogių pavalgyti. Teko mums šiltnamius elektriniu aptvaru aptverti, kitaip derliaus neišsaugotume“, – rodo laukinių gyvūnų paliktus pėdsakus vydeikiškiai.
Į Vydeikius – paskui išrinktąjį
Sugrįžęs į kaimą, kuriame gimė ir gyveno vaikystėje, o vėliau atvažiuodavo atostogauti pas močiutę, Andrius surado savo vietą. Apsiprato Vydeikiuose ir nuo Kvėdarnos pusės (Šilalės r.) kilusi Violeta. „Suviliojo jis mane saldžiais žodžiais, vos pradėjome draugauti ėmė pasakoti apie savo svajonę auginti braškes. Kalbėjom, kalbėjom ir prisibraškiavom“, – juokavo moteris.
Saldžios lauktuvės
Susipažinę, smagiai pabendravę ir daug sužinoję, atsisveikinome ir išvykome su savimi išsiveždami ne tik saldų skonį burnoje, bet ir vaišių kolegoms – prisirpusių, sultingų vynuogių. Kad jūs būtumėte matę, kaip skaniai jie „lesinėjo“ uogas nuo kekių… Ir per barzdą varvėjo, ir burnoj turėjo!
