Velykos – didžiausia liaudies kalendoriaus pavasario šventė, ko gero, labiausiai mėgstama ir laukiama Žemaitijoje. Velykų laukimo laikotarpis prasideda su gavėnios pradžia, tuoj po Užgavėnių.
Didžiojo krikščioniškojo pasninko žemaičiai uoliai laikėsi maždaug iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Tada nebuvo galima valgyti ne tik nieko mėsiško, bet ir vaikai nuo septynerių metų net pieno gerti negalėjo. Jau legenda tapęs pasakojimas, kad vienas paauglys, gavėnios metu palaižęs pienuotą pirštą ir apie tai pasipasakojęs per išpažintį, ne tik negavęs išrišimo, bet ir buvęs paguldytas kryžiumi viduryje bažnyčios. Pasninkauti reikėjo tris dienas – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Būtent Žemaitijoje pasninkas buvęs labai griežtas, o kai kurie vyresnieji drąsiai prisipažįsta per visą gavėnią nevalgę mėsos. Gavėnios maistas – kanapinė, sėmeninė ir silkė.
Žemaičiai virdavo avižinį kisielių. Tai buvo pasninkinio laikotarpio patiekalas, vadintas žiūre. Gaminant maždaug kilogramas avižinių miltų užpilama pašildytu vandeniu, išmaišoma. Į tyrelę dedama duonos riekelė ir beržo anglies gabaliukas. Taip paruošta masė apdangstoma ir paliekama nakčiai rūgti. Ryte į įrūgusią masę pilama vandens, išmaišoma ir per marlę sunkiama tiesiai į virimo indą. Verdama ant lengvos ugnies, visą laiką intensyviai maišant. Šio kisieliaus skonis buvo nekoks. Vaikams, jei turėdavo, cukraus užbarstydavo. Daug kam ir po gavėnios avižinė žiūrė sapnuodavosi.
Paskutinis sekmadienis prieš Velykas – Verbų sekmadienis. Tai prisiminimas Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš savo baisiąją kančią. Verbų sekmadieniui ruošdavosi iš vakaro: iš miško parsinešdavo kadagio šakelių ir iš jų surišdavo verbą. Moterys dažnai pridėdavo išsprogusių alksnio, beržo šakelių, papuošdavo kambarinėmis arba iš popieriaus padarytomis gėlėmis. Tokią verbą vadindavo „bukietu“. Eidamas į bažnyčią kiekvienas turėjo neštis po verbą, nes kitaip žmonės sakydavo, kad „velnias rankon uodegą įduos“. Buvo paprotys ligonius ir nebuvusius bažnyčioje pašventinta verba paplakti sakant: „Ne aš plaku, verba plaka…“ Po to verbą užkišdavo po sija, netoli krosnies. Padžiūvusias verbas šeimininkė nukuldavo, į terbelę supildavo ir netoli šventųjų paveikslų laikydavo. Verbą laikydavo metus, kol kitais metais parsineš naują. Kiekviena šeimininkė savo žinioj turėjo verbą, ji daug kam praversdavo. Buvo tikima apsaugine verbos galia: jos šakelėmis arba nubrauktais spygliais smilkė kambarius, audros debesis, po višta dedamus kiaušinius, išgenamus gyvulius ir pan. Atitarnavusi verba sukūrenama.
Po Verbų sekmadienio – Velykų savaitė. Žmonės švarinosi namus, skalbė, patys maudėsi. Šios savaitės ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį pasninkaudavo. Šeštadienį moterys kepdavo pyragus, virdavo kiaulės palūpį, darydavo alų, margindavo kiaušinius. Platelių apylinkėse daugiausia dažydavo svogūnų lukštais, beržų lapų nuoviru (kiaušiniai žalsvos spalvos), kerpių, augančių ant stogo, nuoviru (rusva spalva). Taip pat margindavo vašku: uždegtą žvakę palenkdavo ir užlašindavo vaško ant kiaušinio, o paskui virdavo svogūnų lukštuose. Skutinėdavo aštriu peiliuku jau nudažytus. Kiaušinius ir pyragą nešdavo į bažnyčią pašventinti.
Šeštadienio vakarą visa šeima (išskyrus labai mažus ir senus) išsiruošdavo į bažnyčią. Pirmiausia giedodavo Kalnus. Kiti eidavo į Prisikėlimą. Kotryna Martyšienė, g. 1926 m., iš Gintališkės kaimo prisiminė, kad jei kuris bažnyčioje naktį užsnūsdavo, tai jam išdaigininkai pakišdavę po nosim deguto, ir šis greitai nubusdavęs.
Didžiąją savaitę labai svarbu buvo parsinešti šventinto vandens ir ugnies. Vandens įpildavo į butelį, o ugnį parsinešdavo kempine arba velėna. Kempinę (augančią ant medžių) ar velėną perverdavo viela ir uždegę nešdavo mosuodami, kad neužgestų. Su šia ugnimi ryte uždegdavo krosnį.
Rytą, grįžę iš bažnyčios ir susėdę prie stalo, mušdavo kiaušinius. Dauždavo smailiaisiais galais. Tas, kurio kiaušinis likdavo sveikas, pasiimdavo sumuštąjį kiaušinį. Norėdami kitus apgauti, dažniausiai vaikai darydavo „kietus“ kiaušinius. Pradūrę mažą skylutę kiaušinyje, išleisdavo jo turinį lauk, o vidų pripildydavo sakų arba vaško. Nudažytas toks kiaušinis nesiskirdavo nuo kitų.
Vaikai ir jaunimas eidavo ridenti kiaušinių. Ridendavo nuo kalnelio, mediniu loveliu arba medžio žieve, vieną galą pakėlę aukščiau. Tas, kuris numušdavo kitą, galėjo pasiimti numuštąjį sau.
Velykas švęsdavo dvi dienas. Pirmą dieną praleisdavo savo šeimoje, o antrą eidavo į svečius, jaunimas rengdavo gegužines.
Atvelykis švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Šios šventės svarbiausias simbolis taip pat yra kiaušinis, kuris siejamas su atgimimu, nauja gyvybe. Atvelykio tradicijos itin artimos pačioms Velykoms: vėl yra dažomi ir ridenami margučiai. Įdomus faktas, kad margučių ridenimas simbolizuoja žemės pabudimą iš žiemos miego.
