Praėjusią savaitę rašytojos Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantėje paminėta graži sukaktis – suėjo 20 metų, kai čia triūsia savo darbą mylinti ir visa širdimi jam atsidavusi muziejininkė Laima Arlauskienė. Jos pasveikinti atvyko Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Renginį vedusi už paveldosaugą atsakinga Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė Vitalina Šidlauskienė sakė puikiai pamenanti pirmąjį susitikimą su L. Arlauskiene: „Tai buvo prieš dvidešimt metų. Nuvažiavome į Bukantės muziejų, o muziejininkę Laimutę sutikome bepareinančią nuo upelio. Dviem kibirais ji vilko į kalną vandenį ir laistė gėlynus.“
Savivaldybės meras Audrius Klišonis sukaktuvininkei dėkojo už kasdienį triūsą, kurio atvykusieji paprastai nemato. Muziejininkei palinkėta ir toliau dirbti tą darbą – su meile ir energija, nes „tik Laimutės dėka ši vieta yra gyva“.
Padėkos žodžių L. Arlauskienei negailėjo departamento direktorė D. Varnaitė: „Kad ir koks senas, istoriškai svarbus būtų pastatas, jis vertės neturės, jei nebus gyvas, jei į jį nesirinks žmonės. Jūsų dėka Bukantė yra tokia, kokia yra, – nuolat dūzgianti, turtinga veiklos. Gal net neįtariate, tačiau žinia apie šį muziejų ir jūsų tylius, bet labai svarbius darbus skleidžiasi po visą Lietuvą.“
Gražius linkėjimus muziejininkei skyrė ir Savivaldybės administracijos direktorius Albertas Krauleidis. Anot jo, Laimutė jau tiek laiko šalia rašytojos Julijos praleidusi, kad gal ne tik drauge ar giminaite jai tapo, bet galbūt ir rašytojos talentą perėmė. „Tu tiek patirties turi, kad laikas būtų pradėti rašyti“, – kalbėjo direktorius.
L. Arlauskienės veikla pasidžiaugė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir jo pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Pasak jų, Lietuvoje gal šimtą memorialinių muziejų suskaičiuotume, bet mūsiškis esąs išskirtinis, nes tik čia lankytojams skiriamas ypatingas dėmesys, kiekvienas sutinkamas ypač šiltai – lyg laukiamiausias svečias, kuriam Laimutė ir arbatos įpila, ir sūriu bei medumi ar uogiene pavaišina.
Akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos muziejumi besirūpinanti mokytoja Danutė Ardavičienė, kuri prieš daugelį metų dirbo Šateikių mokyklos direktore, sakė Laimutę pažįstanti dar nuo tų laikų, kai ji su broliais ir seserimis į jos vadovaujamą mokyklą ėjo. „Pamenu, kad Tamošauskiukų visas būrys į mokyklą ėjo. Pėstute kasdien po 4 ar 5 kilometrus, pirmyn ir atgal. Ir nesiskundė… O Laimutė, augusi penkiolikos vaikų šeimoje, matyt, iš savo mamytės išmoko ir kiekvieną sušildyti, ir pavaišinti, ir tą skanų kastinį susukti, ir sūrį suspausti“, – muziejininkę gyrė pedagogė.
Pradėjusi dirbti Bukantėje, L. Arlauskienė, kaip prisiminė D. Ardavičienė, ėmė labai domėtis Žemaite – ne tik jos kūryba, bet ir asmeniniu gyvenimu. „Dabar Laimutė apie Žemaitę žino tiek, kad lietuvių kalbos mokytojos, atvežusios čia vaikus, gali ilsėtis – muziejininkė moksleiviams tiek visko pripasakos ir dar taip įdomiai…“
