2024 m. rugsėjo 19 d. Heraldikos komisija, veikianti prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros, dar kartą svarstė Žemalės herbo klausimą. Posėdžio metu buvo ne tik išgrynintos visos mūsų rajono istorinės vietovės pagrindinio simbolio detalės, bet ir pateikti vėliavos bei bendruomenės antspaudo projektai.
Pagrindinius Žemalės simbolius kūrė įžymus heraldikos dailininkas Arvydas Každailis – mūsų dabartinio Vyčio autorius. Komisija vienbalsiai pritarė būsimam Žemalės herbui. Žemalės bendruomenė, kuriai atstovavo jos pirmininkas Paulius Pocevičius, neprieštaravo komisijos verdiktui.
Žemalei herbas bus suteiktas kaip istorinei vietovei. Mažeikių rajone pagal šį principą pagrindiniai simboliai buvo sukurti Pikeliams.
Istorijai – beveik 500 metų
Žemalė yra įsikūrusi Šerkšnėnų seniūnijoje, prie Žemalupio. Jos vardas, išvertus iš latvių kalbos, reiškia žemę.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose vietovė minima 1554 m. Ji tada priklausė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui ir įėjo į Skuodo grafystę. Dvarą puolę vilkai, todėl valstiečiams įvesta prievolė eiti sargybą. Tai nepadėję, tada aplink dvarą buvo iškirstas miškas ir įkurtas kaimas.
1568 m. minima Žemalėsvaitystė. 1710 m. lapkričio 18 d. Abiejų Tautų Respublikos valdovas suteikė privilegiją steigti Žemalėje miestelį, rengti turgus ir prekybmečius. 1731 m. joje jau stovėjo koplyčia, o 1752 m. Alkiškių seniūnui Kazimierui Pilsudskiui suteikus fundaciją, 1753 m. Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius įsteigė Žemalės parapiją. Jai teritorijos priskirtos iš senųjų Pikelių, Sedos ir Tirkšlių parapijų.
Į parapiją įėjo Žemalės miestelis, trys dvarai, 4 bajorkaimiai ir 4 kaimai. 1853 m. Žemalėje buvo atidaryta valdinė dviklasė keturių skyrių mokykla su 12-os vietų bendrabučiu. Ji tapo visos apylinkės švietimo židiniu.
Mokyklą baigė būsimas Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius, knygnešys ir 1905 m. revoliucionierius Antanas Skeivys. Joje gimė ir kurį laiką gyveno pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vadovas bei vyriausias dirigentas Ramutis Jonas Balčiūnas. Pokariu Žemalės mokyklą baigė chemijos mokslų daktarė Elena Binkauskienė.
Po Antrojo pasaulinio karo Žemalė iki 1963 m. buvo apylinkės centras. Buvusio miestelio centrinė dalis, kaip turinti urbanistinę vertę, yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Žemalę sudaro trys segmentai – buvusi dvarvietė, dviejų gatvių kaimas ir istorinis miestelis.
2003 m. buvo įkurta Žemalės bendruomenė, kuri rūpinasi bendruomenės reikalais, puoselėja savo tradicijas.
Idėjų ir diskusijų netrūko
Kuriant Žemalės herbą ir buvo atsižvelgta į jos istoriją. Gilią praeitį turinčiai vietovei nebuvo lengva išgryninti herbo idėją. Apie tai rašiau 2023 m. gegužės 19 d. „Santarvėje“, Nr. 37 „Žemalė – išskirtinė istorinė vietovė, verta herbo“.
Siūliau herbą kurti pagal pasakojimą, kad dvarą įžūliai puolė vilkai. Apsisaugant nuo jų, valstiečiams buvo įvesta prievolė atlikti sargybas – t. y. rūpintis, kad į dvarą neįsiveržtų pilkiai. Vilkas ir buvo pasiūlytas pagrindine vietovės heraldine figūra.
Kadangi Žemalė, išvertus iš latvių kalbos, reiškia žemė, skydui pasiūlyta juoda spalva. Laima Skabickienė pateikė savo variantą. Ji rėmėsi į vietovardį ir kaip heraldinę figūrą siūlė žemės simbolį.
Herbo dailininkas A. Každailis pasiūlė žemališkiams įvairių išraiškų vilkų su skirtingais atributais variantų. Vėliau dar pridėjo herbus su bajoro, Maro kryžiaus simboliais.
Heraldikos komisija siūlė vystyti trijų vilko pėdų heraldinę figūrą. Žemališkiams labiau patiko vilko su auksiniu raktu idėja. Bendruomenė, išdiskutavusi Heraldikos komisijos pasiūlymą, taip pat apsistojo prie vilko pėdų simbolio. Pagal jį ir buvo sukurtas Žemalės herbas.
Herbo simbolika ir spalvos
Vietovės herbo skydo spalva paimta juoda, nes reiškia žemę. Heraldinė figūra – trys vilko pėdos, simbolizuojančios dvarą, gatvinį kaimą ir miestelį. Pėdos pavaizduotos iš skydo dešinės (heraldiškai žiūrint) į kairę einančioje auksinėje juostoje. Ji primena siaurą istorinį kelią, vingiuojantį per miestelį, turėjusį dvi karčiamas, ir vedusį į Kuršą.
Juoda spalva reiškia ne tik žemę ar liūdesį, bet ir išmintį bei išsilavinimą. Auksas rodo kilnumą, dorumą ir protingumą. Tai atspindi protingą dvarininkų sprendimą – iškirsti mišką ir įkurti kaimą, kuris apsaugotų dvarą nuo vilkų.
Bajoriškąjį segmentą liudija praeitis
Bajoriškajam segmentui garbė ir kilnumas yra labai svarbūs elementai. Žemališkiai dar turi išsaugoję mokyklą, kuri yra pagrindinis jų atžalų lavinimo židinys.
Vietovėje stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kurios iškilūs dvasininkai ne tik turtino pačią šventovę, bet ir rūpinosi doros skleidimu bendruomenėje.
Žemalėje dirbo ir yra palaidotas lietuviškos raštijos darbuotojas, rašytojas kunigas Antanas Savickis. Klebonas Adomas Gecevičius už savo pinigus 1847 m. Valdajuje nupirko parapijai du išskirtinius varpus, kuriuos išliejo įžymusis meistras Ivanas MakarovičiusStukolkinas. A. Gecevičiaus lėšomis 1839 m. šventovėje buvo įrengti galingi vargonai. Klebonas taip pat prisidėjo prie naujosios mūrinės bažnyčios statybos finansavimo.
Pagrindines lėšas 1826 m. statytai bažnyčiai skyrė tuo metu Žemalę valdęs Sedos dvarininkas, 1831 m. sukilimo Telšių paviete (apskrityje) prezidentas ir karo vadas, knygos „Žemaičių statistika“ autorius Vladimiras Gadonas.
Išskirtinis paveldo klodas
Žemalė – istorinė vietovė, išsaugojusi išskirtinį paveldo klodą, greitai turės ir pagrindinius savo simbolius – herbą, vėliavą ir antspaudą. Lieka tik palaukti, kol juos aprobuos Mažeikių savivaldybės taryba, Heraldikos komisija ir patvirtins Lietuvos Respublikos prezidentas.
Žemališkiai, padedami buvusios rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir švietimo skyriaus specialistės paminklotvarkai Rūtos Končiutės-Mačiulienės (dabar – Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėjos – red. past.) ir visapusiškai palaikomi paveldui neabejingo klebono kunigo dr. Petro Smilgio, ne tik puoselėja savo reliktus, bet ir kuria naujus papročius bei tradicijas.
Kiekvienais metais jie pažymi savo iškiliojo kraštiečio poeto Dionizo Paškevičiaus (Poškos) gimimo metines, rengia vargonų muzikos koncertus, Šv. Roko atlaidus ir festivalį.
Tikėkime, kad dar šiais metais žemališkiai galės pradėti kurti savo pagrindinių simbolių sklaidos ir naudojimo tradicijas. Juk kiekviena karta, kaip tie vilkai, ateičiai turi palikti savo buvimo žemėje pėdsakus. Svarbu, kad jie būtų prasmingi.
