„Žmonių užsispyrimas eiti, būti ir ta vienybė išgelbėjo Lietuvą“

Prieš 33 metus visa Lietuva buvo sukrėsta rusų armijos sukeltų žiaurumų, kai į beginklius žmones buvo nukreipti ginklai, tankų vamzdžiai. Atrodo, praėjo trečdalis amžiaus, o prisiminimai dar gyvi tiek įvykius televizorių ekranuose stebėjusių, tiek gyvai stojusių ginti Lietuvos nepriklausomybę žmonių atmintyje. Dar iki kruvinųjų įvykių lietuviai didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis važiavo į Vilnių ir budėjo. Į tokį budėjimą važiuoti ruošėsi ir grupelė patriotiškai nusiteikusių žlibiniškių, tačiau, kaip patys sako, pavėlavo ir nuvažiuoti teko tik į laisvės gynėjų laidotuves. Prisiminimais apie tai ir apie anuomet vyravusias nuotaikas su „Plunge“ dalijosi žlibiniškė Dangerutė Pakalniškienė.

Važiavo su baime
„Tada, kaip ir visi Lietuvoje, sėdėjome prie televizorių ir stebėjome, bijojome, drebėjome, nes atrodė, kad mūsų šalyje prasidėjo karas. Visa ta baimė, nerimas išliko iki šių dienų. Ir dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą, atrodė, jog vėl bus taip, kaip tą sausio 13-ąją“, – į savo prisiminimus sugrįžo žlibiniškė.
14 žuvusių laisvės gynėjų laidotuvės vyko sausio 16-ąją. Kaip pasakojo D. Pakalniškienė, tuometinis Žlibinų kolūkio pirmininkas Petras Šaltupis pats organizavo ir paragino žlibiniškius važiuoti ir palydėti į amžinojo poilsio vietą žuvusiuosius. Į sostinę susiruošė bene 15 žmonių. Pirmininkas skyrė autobusiuką „Kubanė“. „Tada degalų nebuvo, prisipilti jų taip pat buvo sudėtinga. Tai vairuotojas Alfonsas Garbenčius kiek kolūkyje turėjo visokias statinaites, kitus indus prisipylė kuro, sudėjo autobuso gale ir išvažiavome. Visas autobusas benzinu dvokė, bet nieko, iškentėjome…“, – prisiminė D. Pakalniškienė.
Pasak moters, išvažiuojant jos krikšto mama pasakiusi: „Vaikai, ar jūs žinot, kur jūs važiuojat? Jūs galite neparvažiuoti, galite ir pėsčiomis nepareiti“. Ir jos baimės buvo pagrįstos, mat, kaip minėjo pašnekovė, krikšto mama pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, žinojo visus tuos įvykius ir kaip viskas gali baigtis. Tačiau krikštamotės žodžiai noro vykti neatbaidė. D. Pakalniškienė į Vilnių išvažiavo kartu su vyru. „Tąsyk visi vaikai dar buvo maži. Aš tik seseriai sakau, kad, jei neparvažiuosime, auginkite mūsų vaikus, niekam neatiduokite, niekam nepalikite“, – pasakojo toliau žlibiniškė. Pasak jos, visi važiavusieji išvyko su tokiom pat nuotaikom ir nusiteikę, kad gali nebegrįžti namo. „Kartu važiavo geri mūsų draugai Venckai. Tai Arvydo tėtis vežėsi trispalvę. Ir dabar kiekvieną vasario 16-ąją ši istorinė vėliava yra iškeliama“,– didžiavosi moteris.
Gyvenusieji tuo laikotarpiu turbūt prisimena, jog tuomet buvo šiokia tokia blokada, trūko maisto. D. Pakalniškienė prisiminė, jog sostinėje gyvenantys giminaičiai, sužinoję, jog iš kaimo į Vilnių atvažiuoja artimieji, užsiprašė lauktuvių. „Visi, kas giminių Vilniuje turėjo, išvažiavo ne tuščiomis. Visi kažkokią lauktuvę vežė, kas sūrio, kas grietinės, kas bulvių, kas lašinių“, – šypsojosi pašnekovė. Dabar prisiminus, atrodo juokinga, bet, kaip sakė žlibiniškė, tada nebuvo jokio linksmumo. „Visur buvo pilna rusų kariškių, mašinų. Jie galėjo sustabdyti mus, išlaipinti, atimti autobusą. Aplink televizijos bokštą buvo tankai, gatvėse taip pat patruliavo kariškiai. Niekas nebuvo pasikeitę, viskas iškasta, išrausta, barikados prie Vilniaus katedros…“, – įspūdžiais dalijosi D. Pakalniškienė. Nors ir baimintasi, bet tikslą žlibiniškiai pasiekė be kliūčių.
Ne itin jaukūs prisiminimai
Tiesa, nuvažiavus į Vilniaus sporto rūmus, kur buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos, atiduoti pagarbos žuvusiesiems žlibiniškiai negalėjo – į pastatą nepavyko patekti. „Į laidotuves ėjo ir važiavo labai daug žmonių. Kiekvienas žuvęs į Katedros aikštę buvo vežamas atskiru automobiliu. Katedroje už juos pasimelsta. Visi ten buvusieji per šaltį praėjome ne vieną kilometrą nuo katedros iki Antakalnio kapinių. Buvo jau tamsu, kai grįžome namo. Net keista, bet namo važiavome tylėdami“, – prisiminė žlibiniškė.
D. Pakalniškienė pasakojo, jog su vyru nuvykę į laidotuves įvykdė ir mamos pavedimą. „Ji buvo įdavusi savo Darbo didvyrio medalį ir pasakiusi vežkit, vaikai, pakabinkit, man nereikia to sovietų apdovanojimo“, – pasakojo moteris. Daugelis prisimena, jog tuomet prie Seimo buvo tvora, o ant jos buvo kabinami ne tik gauti medaliai, bet ir kariniai bilietai, pasai… Taip žmonės rodė savo atsiribojimą nuo tarybinės santvarkos. Žinoma, visa tai dabar jau istoriniai eksponatai, radę vietą muziejuje.
Prisiminė D. Pakalniškienė ir ne itin jaukius tos dienos momentus. „Atmintyje išliko vienas šiurpus įvykis iš tos dienos. Vaikščiojom prie televizijos bokšto, ten stovi tankai ir vis suka vamzdį tiesiai į tave. Tuo metu galvoje sukosi tik viena mintis – šaus ar ne. Vyko tokie bauginimai, bet jau nedrįso ko nors daryti. Matyt, tas žmonių užsispyrimas eiti, būti ir ta vienybė išgelbėjo tuomet Lietuvą“, – pasakojo pašnekovė.
Jei reikėtų, ryžtųsi dar kartą
Pasak moters, jos krikštamotė, bandžiusi sulaikyti nuo važiavimo į Vilnių, labai džiaugėsi atkurta Lietuvos nepriklausomybe, bet ir labai bijojo. Ji vis sakiusi, kad čia dar ne pabaiga, kad nežinia, kaip gali būti, kad gali vėl prasidėti trėmimai į Sibirą, šeimų ardymai. „Buvo didelė baimė. Kai išvedė rusų kariuomenę, lengviau atsikvėpė, bet vistiek bijojo. Pamenu, reikėjo iškelti trispalvę. Visi pirmaisiais metais nusipirkome vėliavas ir jas drąsiai iškėlėme, o vyresnieji vienas į kitą per langus žiūrėjo ir stebėjo, ar kuris iškėlė trispalvę. Visi bijo. Įtikinom tėvus, tai jie nedrąsiai iškėlė, tuoj ir kiti tą patį padarė“, – pirmuosius nedrąsius žlibiniškių žingsnius į tikrą laisvę prisiminė D. Pakalniškienę. Tiesa, moteris neslėpė, jog iki tol, kol ta baimė, kad viskas dar nesibaigė, vertė ir juos pačius galvoti, ką daryti su vėliava, jei staiga viskas pasikeistų. „Vėliavos juk nedeginsi, neišmesti – ji svarbus mūsų valstybės simbolis. Tad turėjome, jei galima taip pasakyti, atsitraukimo planą. Svarstėme, kad trispalvę sulankstysime, įdėsime į stiklainį ir užkasime kur nors sode“, – kalbėjo moteris.
Pasidomėjus iš kur tie patriotiniai jausmai, D. Pakalniškienė svarstė, jog jie buvo perduoti iš giminaičių, kurių nemažai buvo ištremta. Moters tėvelis buvo politinis kalinys. Jis 10 metų kalėjo Karagandoje, pajautė tardymų „skonį“, lupamų nagų skausmą. „Tėtis buvo labai didelis patriotas, nekentė tarybų valdžios iki pat mirties. Jei būtų sulaukęs nepriklausomybės, jis būtų buvęs labai laimingas. Kol buvau vaikas, aš nesupratau jo nusiteikimo prieš tuometinę valdžią, dabar jau žinau ir suprantu“, – kalbėjo žlibiniškė.
Kalbantis su Dangerute buvo smalsu sužinoti, ar dabar, pasikartojus panašiai situacijai, ryžtųsi vėl važiuoti. „Aš ryžčiausi. Esu sakiusi vyrui, kad ir dabar vėl važiuočiau. Dabar dar paprasčiau, nes vaikai jau užauginti. Vyras taip pat važiuotų. Tikiu, kad nemažai iš važiavusiųjų pakartotų tą patį, – sakė D. Pakalniškienė. – Dabar, esant tokiai įtemptai situacijai dėl šiuo metu vykstančių karų, kiti žmonės sako, kad, jei kas nutiktų, bėgsime. O aš sakau, kad niekur nenubėgsime. Turime laikyti čia savo pėdą, nes dabar esame tikrai laisvi žmonės. Galime laisvai keliauti, laisvai dirbti, ką norime ir kiek norime, laisvai kalbėti“, – mano moteris.
Ir iš tiesų, tos laisvės svarbą geriausiai parodė dar vienas D. Pakalniškienės prisiminimas: „Pamenu, po sausio įvykių, pavasarį mažiausiai dukrai buvo 2,5 metų. Vaikštom su ja upės pakrante, ieškome žibučių, o ji pasiėmusi pagaliuką baksnoja į žemę ir skanduoja „Būk laisva, Lietuva!“.