Praėjusį penktadienį Žemaičių dailės muziejuje susirinkusieji klausėsi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dr. Tomo Petreikio paskaitos apie Pirmąjį pasaulinį karą Plungėje ir jos apylinkėse. Nuo šio karo pradžios praėjo visas šimtmetis, bet išlikę vertingi amžininkų liudijimai, įvairūs dokumentai leidžia istorija besidomintiems pažvelgti į to meto kasdienybę ir įvertinti patirtus praradimus.
Rekvizicijos, draudimai
Pasak T. Petreikio, vokiečiai Pirmajam pasauliniam karui ruošėsi atsakingai ir iš anksto, nes išlikęs ne vienas topografinis žemėlapis, kuriame aiškiai matomi planuojamų pulti vietovių svarbiausi statiniai, gatvės, nuorodos, kaip paprasčiau patekti į miestą, miestelį ar pan. Pagrindiniai šaltiniai, kuriais istorikas rėmėsi rinkdamas medžiagą, – išlikusios karo nuostolių deklaracijos, Jono Bražinsko iš Babrungėnų kaimo dienoraštis, Plungės dvaro svečių knyga.
1914 metų rugpjūčio 1 dieną prasidėjus kariniams veiksmams, Lietuvos valdininkai ėmė trauktis į Rusijos gilumą. Nuolat reikėjo šelpti rusų kariuomenę, kurioje, žinoma, kariavo ir tėvynainiai, tad kaimus kamavo rekvizicijos (nusavinimai). Už gyvulį rekvizicijos punkte kaimiečiui sumokėdavo tik pusę rinkos kainos, o neretai ir dar mažiau. Paimti gyvuliai buvo registruojami, bet ataskaitų apie rekvizicijas Plungėje nerasta. Nusavindavo ir metalą, kitus kariuomenei reikalingus daiktus.
Kaip pažymėjo pranešėjas, nors Plungėje veikė karinis dalinys, miestas niekada nebuvo patekęs į aktyvaus fronto liniją, tad didelių nuostolių nebūta. O ir labai nesipriešino plungiškiai. Artėjant vokiečiams, Plungėje pasklido gandas, kad išsilavinusiems žmonėms reikia bėgti, nes vokiečiai esą visus šaudo be teismo, plėšia ir grobia. Tad inteligentija pradėjo trauktis, taip pat suskubta išvežti bažnyčios varpus. Dauguma vyrų, palikę savo žmonas, vaikus, išvyko kariauti. Kad palengvintų vienišų moterų dalią, buvo įsteigtas žmonų šelpimo komitetas.
Plungę vokiečių kariuomenė užėmė 1915 metų balandžio 28 dieną. Buvo įkurta apskritis. Plungės parapija padalyta į kelis valsčius, tad be specialaus leidimo žmonės nebegalėjo ateiti net į savo bažnyčią. Nors buvo daug apribojimų, draudimų, gyvenimas mieste pamažu nusistovėjo. Neturtingiems šelpti įsteigta arbatinė, atidaryta kepykla. Taip pat įkurta valgykla, kurioje buvo maitinami vargstantieji, našlaičiai vaikai. Nors, kaip sakė T. Petreikis, sunku buvo gauti grūdų. Ilgainiui žmonės išmoko nuo vokiečių paslėpti reikalingiausius maisto produktus.
Rietavo gatvėje atidaryta pradinė mokykla, pamokos buvo vedamos vokiečių ir lietuvių kalbomis. 1917 metais Plungėje surengti trys lietuviški vakarai.
Nuostolių deklaracijos –
pašaipai
Tiek rusų, tiek vokiečių valdymo laikotarpiu už nuostolius, pateikus deklaracijas, buvo galima gauti kompensaciją. Tiesa, vokiečiai itin kruopščiai surašinėjo, kas įvežama, kas išvežama.
Kunigaikštienė Marija Oginskienė karui ruošėsi ir nemažai vertybių saugoti atidavė klebonui. Panagrinėjęs išlikusias nuostolių deklaracijas, T. Petreikis pastebėjo, jog bažnyčioje tuo laiku tebebuvo vartojama rusų kalba, tad ja ir buvo surašytos nuostolių deklaracijos. Bažnyčia didelės žalos nepatyrė – buvo išvežti du varpai ir suiro 20 000 neišdegtų plytų.
Nuostolius surašydavo ir patvirtindavo seniūnai. Tačiau vokiečiai ne visada priimdavo tokius surašymus, o neretai iš paprastų žmonių net pasijuokdavo – ant atneštos deklaracijos užrašydavo: „Spirkite man į užpakalį.“ Žmogelis, tokiu raštu nešinas, keliaudavo į atitinkamą instituciją tikėdamasis gauti kompensaciją už sugadintą turtą, o vietoj to sulaukdavęs spyrio į sėdimąją.
Kaip minėjo pranešėjas, vokiečiai Plungės dvaro labai nenusiaubė, nors remiantis įrašais, paliktais rūmų svečių knygoje, galima spręsti, kad tiek rusų, tiek vokiečių kariai dvare lankydavosi. „Paskutinis įrašas dvaro svečių knygoje – „niemci“, – sakė T. Petreikis. Spėjama, jog dvaro nuniokojimo išvengta dėl to, kad M. Oginskienė 1915 metais asmeniškai susitiko su kaizeriu.
Nuostoliai
Atkūrus Lietuvos valstybę, karo nuostolius surašė Aukščiausioji Taryba.
Plungėje buvo pateiktos 79 deklaracijos dėl rusų kariuomenės padarytų nuostolių, o 507 asmenys kreipėsi dėl vokiečių padarytos žalos. Suskaičiuota, jog čia abi kariuomenės padarė maždaug 8 milijonus auksinų (ostmarkių) nuostolių. Žinoma, net trečdalį sumos sudarė kunigaikštienės patirta žala: nukentėjo plytinė, sunaikinta Hofmano sistemos plytų degimo krosnis ir pastoginė, rūmuose išdaužyti stiklai, sugadinti paveikslai, drabužiai ir kt. Tiesa, kaip pabrėžė T. Petreikis, nuostolių gal būtų buvę ir daugiau, bet plungiškiai vokiečiams traukiantis užstojo kelią ir neleido išsivežti iš dvaro pavogtų daiktų. „Taip buvo išsaugota dauguma rūmų vertybių“, – pasakojo pranešėjas.
Labiausiai nukentėjo 1914 metais pradėta statyti ligoninė. Po karo, anot T. Petreikio, iš jos liko tik apgriuvusios sienos. Juozas Kučinskis, turėjęs linų audinių fabriką, patyrė 160 000 ostmarkių nuostolį: vokiečiai sustabdė fabriko veiklą, išvogė produkciją.
Kam būdavo reikalingas tas nuostolių surašymas, juk pinigų nemokėdavo? Pranešėjo teigimu, dėl patirtos žalos žmonės galėjo susimažinti mokesčius. Peržiūrėdamas išlikusias deklaracijas, T. Petreikis pastebėjo, jog Plungės apylinkėse nukentėjo kas trečias ūkininkas, o jų nuostolių surašymuose gausu ir žemaitiškų žodžių. Istorikas atkreipė dėmesį ir į tai, kad karo pradžioje 1915 metais daugiausia buvo vagiami maisto produktai, o 1917-aisiais – jau tai, kas vertingesnio, ką galima išvežti.
Dauguma nuostolių surašymo dokumentų buvo sudaroma per burmistrą, tačiau jų beveik neišlikę. Tačiau buvo sudaromos ir vadinamosios naminės sutartys. Dažniausiai – tėvų įpareigojimai vaikams, dabartiniais laikais tai prilygtų testamentui.
Baigdamas paskaitą T. Petreikis akcentavo, kad istorijos tyrinėjimus palengvino tai, jog išsaugota nemažai svarbių Plungės dvaro dokumentų.
