2018-ieji – Tėvo Stanislovo metai

Parašė:  2018-05-24

2018-ieji paskelbti Tėvo Stanislovo metais. Rugsėjo 29-ąją sukaks 100 metų, kai gimė žymusis kapucinas, misionierius, žydų gelbėtojas, tremtinys, dvasininkas, daug nuveikęs Lietuvos ir jos žmonių labui. Tai buvo žmogus, autentiškai liudijęs Kristų, pastebėjęs visuomenės atstumtuosius, pasimetusius gyvenimo klystkeliuose, suteikdavęs jiems vilties.
Tėvas Stanislovas – Mykolas Algirdas Dobrovolskis gimė 1918 m. Radviliškyje, geležinkelių tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje, kur apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią.
1936-ųjų vasarą jis atvažiavo į Plungę, į mažųjų brolių kapucinų, pasižymėjusių griežtais neturto įžadais, vienuolyną. Po ketverių studijų ir dvasinio gyvenimo praktikos metų buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Jaunasis vienuolis išsiskyrė neeiliniais gabumais, pasižymėjo ypatingu darbštumu, todėl po įšventinimo, vienuolyno vyresniesiems rekomendavus, rengėsi tolesnėms teologijos ir filosofijos studijoms Prancūzijoje. Tačiau 1940-ųjų birželį prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai teko studijų užsienyje atsisakyti. Vienuolynas pasiuntė mokytis į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs, 1944 m. buvo įšventintas kunigu. Per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus. Iki 1947 m. kunigavo Plungėje, iš jos buvo perkeltas į kapucinų vienuolyną ir parapiją Petrašiūnuose. Važinėdamas po Lietuvą bažnyčiose pradėjo sakyti pamokslus, kuriuose ragino tikinčiuosius nepasiduoti sovietų valdžios įtakai, nebendradarbiauti su saugumu, remti antisovietinį pasipriešinimą. 1948 m. jam buvo uždrausta pamokslauti Kauno arkivyskupijoje, buvo apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų griežtojo režimo lagerio, kalėjo Intoje.
1956 m. rugpjūčio mėnesį paleistas, grįžo į Lietuvą, o 1957-ųjų kovą vėl suimtas, kalintas Vorkutlage. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį paleistas. Grįžęs į Lietuvą kunigavo Joniškio, Ukmergės, Raseinių dekanatų bažnyčiose. Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, darytos kratos, kurių metu konfiskuoti pamokslų konspektai, R. M. Rilkės eilėraščių vertimai, uždrausta dėvėti kapucinų drabužius. 1960–1961 m. drausta aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus.
1966 m. perkeltas į Paberžę, kur kunigavo 24 metus. Čia restauravo bažnyčią, sutvarkė šventorių, Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines.
1990 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyną. Jam buvo jau 72 metai, fizinės jėgos buvo sumažėjusios – lageriai paliko savo pėdsaką, tačiau dvasios stiprybė nepalaužiama. Dotnuvos vienuolyno ir bažnyčios pastatų būklė buvo avarinė, jiems atstatyti nebuvo skirta jokios oficialios finansinės paramos. Tačiau, remiamas brolio kapucino iš Vokietijos, padedamas savanorių ir samdomų pagalbininkų, Tėvas Stanislovas per keletą metų prikėlė vienuolyną naujam gyvenimui.
Kai sunkiai susirgo, 2002-aisiais iš Dotnuvos grįžo į Paberžę. Nors ir silpstant jėgoms, Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo apimties nemažino. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių, tęsė savo veiklą, tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“. Paberžėje, kaip ir ankstesniais kunigavimo metais, pas jį apsistodavo alkoholikai, narkomanai, siekę atsikratyti savo ydų ir grįžti į normalų gyvenimą, psichikos negalią turintys vaikai, daugybė pavienių tikinčiųjų, turistų grupės.
Paberžė visus tuos metus buvo bene didžiausias Lietuvoje dvasinės traukos centras. Iš visos šalies pas Tėvą Stanislovą važiuodavo žmonės krikštyti vaikų, tuoktis, priimti kitų sakramentų, tiesiog pasiguosti, išsikalbėti, pabūti jo artumoje. Ne kartą su didesne ar mažesne grupele bendraminčių ir bendražygių yra tekę ten lankytis. Klebonijoje visada būdavo atvykusių žmonių. Vieni kaičia arbatą, kiti šnekučiuojasi jaukiai įsitaisę ant klebonijos laiptelių, dar kiti talkina prie bažnyčios ar šventoriaus tvarkymo darbų. Tėvas Stanislovas kiekvienam surasdavo laiko pasikalbėti, pasivaikščioti kartu, pasiklausyti R. M. Rilkės poezijos, kurią pats vertė, ar grigališkojo choralo giesmių, kurias pats giedodavo. Tą su didele šiluma prisimena visi, kuriems bent kartą teko Paberžėje lankytis.
Džiugu, kad, artėjant šimtmečiui, pasirodė net keletas naujų knygų apie šio ypatingo dvasininko gyvenimą. Vis dar gyvenu ką tik perskaitytų knygų Valentinos Šereikienės „Tėvo Stanislovo saulė“ (2017 m.) ir „Paskutinis pamokslas. Tėvas Stanislovas“ (2018 m.) bei Vitos Morkūnienės „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ (2018 m.) įspūdžiais. Pastarosios autorė rašo: „Akivaizdu, kad Tėvas Stanislovas yra viena iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, moralinis autoritetas, gyvosios krikščionybės simbolis, kurio tikroji jėga ir vieta dar laukia tinkamo įvertinimo ir apibendrinimo. Rašoma apie jo gyvenimą, pažinojusieji dalijasi prisiminimais, analizuojama socialinė ir teologinė doktrina, literatūrologai svarstys, kokiam literatūros žanrui priskirtini jo pamokslai. Savo vietą Tėvas Stanislovas dar atras ir Lietuvos bažnyčios, dvasininkijos istorijoje. Nė vienas iš tų uždavinių nėra lengvas, nes Tėvas Stanislovas ir po mirties sunkiai telpa į bet kokius rėmus.“
Nė vieno neteisdamas, nemoralizuodamas, Tėvas Stanislovas paliko mums daugybę pamąstymų, kaip turėtume gyventi, kad įprasmintume savo buvimą šioje žemėje. Tai tik keletas minčių iš jo pamokslų, konspektų, užrašų knygelių:
„Didžiausias meilės suvokimas – tarnystė.“
„Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime.“
„Jei meilė užgęsta, viskas praranda prasmę.“
„Dalink širdies gerumą, išmintį, toleranciją, supratimą, atjautą, suteik vilties ir pasitikėjimo tiems, kuriems jų labiausiai reikia.“
„Koks prasmingas taptų laikas, skirtas ne sandoriams, ne posėdžiams, ne televizoriui, o artimam žmogui.“
„Tik Dievas mato širdis, o žmogus – tik veidą.“
„Protas, valia ir jausmai – trys stygos, ir jos turi skambėti harmoningai.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Sutrikę lyg nuogi lapkričio medžiai (0)

Lapkritis – pats niūriausias metų mėnuo: sunkiai išauštanti ir greitai temstanti diena, lapus praradę medžiai, nutilusios […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar remiate pedagogų streiką?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas