Apie verbas

Parašė: Aldona KUPRELYTĖ Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjos pavaduotoja Autorės nuotr. 2018-03-23

Verbų sekmadieniui iš vakaro parsinešdavo kadagių šakelių. Iš jų surišdavo verbą. Pridėdavo beržų, blindžių šakelių, kartais dar snieguolių iš darželio ar „muškoto“ (kvapiosios pelargonijos) žiedelį. Anksčiau verbas puošė ir popierinėmis gėlėmis, žvaigždelėmis. „Kas gava kuoki galionieli ar kėta kuoki straini dākta, vės laikė verbuoms papouštė“ (Kretingos muziejus, F5, b. 148, J. Mickevičiaus rankraščiai).
Eidamas į bažnyčią kiekvienas turėjo neštis didesnę ar mažesnę verbą. Vyrai dažnai verbos šakelę prisisegdavo prie švarko atlapo. „Kas par soma Verbūm dėina netor mažuos nuors verbelės, tam pėkčios idoud oudėga torietė i ronkas“ (Kretingos muziejus, F5, b. 148, J. Mickevičiaus rankraščiai). Kadagių šakelės reiškė žmogaus pagarbą, ištikimybę Dievui. Parneštas iš bažnyčios verbas užkišdavo už sijos ar švento paveikslo, kiti dėdavo ant krosnies, džiovindavo.
Velykų šeštadienį paskutinis šeimininkės darbas buvo „nukriušti“ verbas: kadagių stiebus, šakeles į ugnį sumetė, vieną kitą šakelę pakišo trobesiuose po sijomis, o skujas, uogeles supylė į maišelį ir laikė. Tikėjo, kad kas pirmesnis nutrins verbą, tas kitais metais greičiau nudirbs visus darbus.
Velykų rytą verbomis smilkė namus, gyvulius. Kiekvieną vakarą, kai uždegdavo ugnį, po žiupsnelį sugrūstų verbų įmesdavo, kad, perkūnijai bildant, žaibas neįtrenktų. Šventintas verbas smilkė užėjus audroms, perkūnui. Gyvulius pavasarį pirmąkart išgenant iš tvarto švęstomis žolelėmis ir verbomis pasmilkydavo, kad jie sveiki būtų, kad jų niekas neapžavėtų.
Bitininkai šventindavo daug verbų – bitėms parūkyti.
Ypač verba buvo reikalinga prie mirštančiojo, gelbėjo ir nuo šmėklų. Plateliškė S. Laivienė pasakojo: „Kai žmogus miršta, reikia nuo jo velnią varyt. Velnias visada yr prie mirštančio. Tada tuoj šlaksto (švęstu vandeniu), rūkina. Velnias bijo švęsto vandens, ir švęsto kadugio bijo. O verbelę buvo prisakyta turėt prie lovos kojos. Jei mirsi, žvakės neturėsi, turėsi kadugio šakelę – tas pats bus. <…> Vienoj vietoj <…> buvo šmėklų. Parsinešiau verbos iš bažnyčios, pasmilkiau – visus kambarius ir kaip akys prasidarė.“
Verbą laikydavo iki kitų metų Verbų sekmadienio, o parsinešę naują, senąją sudegindavo, nes švęsto daikto išmesti negalima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Šiandieninė etninės kultūros ir tradicijų svarba (0)

Etninė kultūra yra ne tik liaudies šokiai, dainos, pasakos, tautinis kostiumas, folkloro ansambliai, žaidimai, tautosaka, liaudies […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar Jus domina XXI pasaulio futbolo čempionatas?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas