Atėjo metas įvertinti

Parašė:  2009-02-27

Šių metų vasario 16-oji Rietavo miškų urėdui Vaciui Jankauskui buvo dviguba šventė. Valstybės atkūrimo dienos proga jis apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Beje, jis ne tik Rietavo miškų urėdas, bet ir Jaunųjų miško bičiulių sambūrio globėjas.
Vacys Jankauskas gimė ir augo Skuodo rajone, gausioje žemdirbio šeimoje. Didžiausias tėvų rūpestis buvo vaikus užauginti dorais žmonėmis. Jų mokslai nelabai terūpėjo.
Vacys galvojo kitaip. Tiesą sakant, ne jis prie mokslo lipo, bet mokslas prie jo. Ir ne tik mokslas, bet ir visi darbai. Yra toks gražus lietuviškas posakis: žmogus auksinėmis rankomis. Dar būdamas paauglys, viską mokėjo, viską sugebėjo – ir dirbti vienu kartu, ir mokytis.
Baigęs vidurinę, studijavo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Žinoma, neakivaizdžiai. Miškininkystė jo širdin tiesiog įlindusi buvo. Kodėl miškininkystė? V. Jankauskas tik galvą pakraipė. Tikriausiai, kad buvo kaime augęs, mylėjo gamtą, augalus, o ypač medžius. Akademija jam buvo kaip tik. Čia jis ne studentavo, o studijavo, kartais savo žiniomis net dėstytojus nustebindamas. O diplominį darbą apsigynė ne praėjus metams po valstybinių egzaminų – kaip paprastai, bet tuoj po jų.
Vos baigęs mokslus, paskirtas dirbti girininku Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo Skroblės girininkijoje. Čia naujasis girininkas ir parodė savo charakterį – pasipriešino tuometinei valdžiai. O tada tai buvo ne taip paprasta. Reikalas tas, kad Skroblės girininkijoje buvo Pauškės arba dar kitaip Aukštuoju vadinamas tyras. Vietos valdininkai nutarė jį paversti durpynu.
Girininkas ramiai, bet iš visos širdies valdininkams aiškino, kad nevalia tokį įstabų kampelį sugadinti. Deja, užsispyrėlių perkalbėti nepasisekė. Liko viena išeitis – kreiptis į aukštesnius valdininkus, bet ir šių įveikti nepajėgė. Tada parašė laišką į pačią Maskvą. Na, ir prasidėjo: ši atsiuntė komisiją, kuri Pauškės grožiu negalėjo atsistebėti. Taigi vietiniams teko apsieiti be durpyno, o grožis išliko visiems laikams. 
O gal tol, kol bus tokių kaip V. Jankauskas.
Praėjus kuriam laikui, Vaciui pasitaikė proga grįžti arčiau namų – į Skuodo rajoną. Čia beveik visur miškai buvo išsiplėtoję, tad budri girininko akis – labai reikalinga. Beje, skuodiškiams buvo įdomu, kad girininkas apsigyveno ne rajono centre, o sodybą susirentė miške tarp Ylakių ir Barstyčių. Tačiau rūpesčio turėjo, kol pardavė, kai susiruošė keltis į Platelius. O labiausiai sodybos pageidavo tie, kurie, ją statant, visaip šaipėsi. Nuošali sodyba labai tiko svečių namams ar kaimo užeigai.
Beje, Plateliai V. Jankauskui irgi pasirodė kiek per dideli, tad, kiek pagalvojęs, vėl patraukė į vienkiemį. Į darbą Žemaitijos nacionaliniame parke tuokart važinėjo iš Babrungėnų.
Po kurio laiko V. Jankauskas gavo žinią, jog Kaišiadorių ir Rietavo miškų urėdijoms reikia urėdų, tad siūlė jam pasirinkti vieną iš jų. Be abejo, Kaišiadorys daugeliui – patraukli vieta, nes šalia Kaunas, netoli Vilnius, visa valdžia, kuriai nesunku pasigerinti ir turėti gerą vardą…
Tačiau V. Jankauskas – ne iš tų žmonių, kurie pirmiausia rūpinasi savo gerove, tad pasirinko Rietavą, kuriame reikalai tikrai neblizgėjo. Naujasis urėdas pirmiausia pradėjo telkti kolektyvą, atidžiau žvelgti į žmones ir tada ėmėsi reformų. Jos skaudžios buvo ne tik kolektyvui, bet ir pačiam urėdui. Pirmiausia teko atsisveikinti su tais, kurie urėdijos medieną naudojo kaip savo. Skaudu buvo, tačiau kitos išeities nematė.
Panaši reforma buvo viena iš pirmųjų Lietuvoje ir artino prie pasaulyje pripažinto skandinaviško miškų valdymo modelio. Tiesa, lietuviai nuo skandinavų gerokai skiriasi. Mat šiems ir į galvą neateina kokio glėbio rąstų nuvežti ten, kur nereikia.
Prireikė trejeto metų, kad reikalai bent kiek pajudėtų į priekį. Ir pajudėjo. Dabar Rietavo urėdija – jau viena iš geriausiųjų šalyje ir iš to sąrašo trauktis nežada. Beje, palengvėjo ir įkurtos Rietavo savivaldybės gyvenimas. Juk urėdija – viena iš stambiausių mokesčių mokėtojų.
Rietavo urėdija rūpinasi ne tik savo miškais, bet ir juose esančiais gamtos, istorijos, kultūros paveldo objektais. Vis daugiau atsiranda tautiečių, kurie nesigėdi prabilti, jog miškus jau metas privatizuoti, tačiau nė vienas iš jų nesako, kad skirs pinigų jo miškuose esantiems ir gilią senovę liudijantiems piliakalniams, pakelės kryžiams ir koplytėlėms prižiūrėti. Ką čia kalbėti apie gamtos ar istorijos paminklus, jeigu nuosavų miškų savininkai nesugeba net per jų plotus einančių kelių susitvarkyti…
Sunku išvardinti darbus, kuriuos nuveikė V. Jankauskas su savo žmonėmis. Dėl to visiems suprantama, kad ir garbingasis apdovanojimas turėjo būti skirtas jam, o ne kam nors kitam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Velykos… KITAIP (0)

Ar pavasaris, ar artėjančios Velykos čia kaltos, bet pastebiu, kad niūrių atspalvių nuotaikas vis dažniau keičia […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
2019-11-29
Streikmetis (1)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas